1.   Bendrosios nuostatos

2.   Krikščioniškosios pedagogikos principai

3.   Katalikiškosios mokyklos principai

4.   Katalikiškosios mokyklos tikslas ir uždaviniai

5.   Katalikiškojo ugdymo priemonės ir veiksniai

 

1.   BENDROSIOS NUOSTATOS

1.1.   Lietuvos katalikiškosios mokyklos (toliau – Katalikiškosios mokyklos) koncepcija pristato pagrindines nuostatas, kuriomis grindžiama katalikiškosios mokyklos veikla Lietuvoje. Ji skirta bendrojo lavinimo pradinėms, pagrindinėms ir vidurinėms mokykloms, gimnazijoms bei profesinėms mokykloms, kurių pripažinimą katalikiškomis patvirtina kompetentingas Bažnyčios autoritetas.[1]

1.2.   Katalikų bažnyčia turi teisę „laisvai steigti bet kokio pobūdžio ir laipsnio mokyklas“ ir naudodamasi šia teise „prisideda prie sąžinės laisvės ir tėvų teisių gynimo bei kultūros pažangos“.[2]

1.3.   Katalikiškosios mokyklos identitetą nusako tai, kad ji yra Bažnyčios įrankis veikti visuomenėje švietimo ir auklėjimo srityje.[3] Bažnytinė katalikiškosios mokyklos tapatybė yra jos šerdis. Dėl šios tapatybės katalikiškoji mokykla yra bažnytinis subjektas ir dalyvauja Bažnyčios evangelizacijos misijoje. Ji yra autentiškos ir ypatingos pastoracinės veiklos vieta, kurioje įgyvendinamas krikščioniškasis ugdymas.[4]

1.4.   Katalikiškoji mokykla, kaip ir kitos mokyklos, siekia kultūrinių tikslų ir žmogiško mokinių ugdymo:[5] ji rūpinasi plėtoti intelektualinius jų gebėjimus bei brandinti sugebėjimą teisingai spręsti, įvesdina į paveldėtą iš praėjusių kartų kultūros lobyną, ugdo vertybių nuovoką.[6] Tačiau nuo kitų mokyklų ji skiriasi tuo, kad veikia „derindama žmogiškąją kultūrą su Atpirkimo mokslu“.[7] Jai „būdinga stengtis kurti evangeline laisvės ir meilės dvasia įkvėptą mokyklos bendruomenės aplinką, padėti jaunuoliams kartu su savo asmenybės tobulinimu ugdyti savyje naują kūrinį, kuriuo per krikštą yra tapę, ir galiausiai visą žmogiškąją kultūrą suderinti su išganymo skelbimu, kad mokinių palengva įgyjamas pasaulio, gyvenimo ir žmogaus pažinimas būtų nušviestas tikėjimo“.[8]

1.5.   Katalikiškosios mokyklos veikla grindžiama krikščioniškosios pedagogikos principais, kuriuos apibrėžia krikščioniškoji antropologija ir krikščioniškoji ugdymo filosofija, atitinkanti Katalikų Bažnyčios mokymą.

 

2.  KRIKŠČIONIŠKOSIOS PEDAGOGIKOS PRINCIPAI

2.1.   Krikščioniškoji antropologija.

2.1.1.   „[Ž]mogaus slėpinio negalima suprasti atsietai nuo Dievo slėpinio“.[9] „Žmogus dalyvauja visose tikėjimo tiesose: sukurtas pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“, pakeltas į Dievo vaiko didingumą; neištikimas Dievui per gimtąją nuodėmę, bet Kristaus atpirktas; Šventosios Dvasios šventovė; Bažnyčios narys, skirtas amžinajam gyvenimui“.[10]

2.1.2.   „[T]iesa, kad žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, sudaro pačią krikščioniškojo apreiškimo šerdį.“[11] Šią biblinę perspektyvą apibrėžia du dėmenys.

2.1.3.   „Pirmiausia, sukurtu pagal Dievo paveikslą laikomas visas žmogus“.[12] „Biblinė antropologija atmeta dvasios ir kūno dualizmą. Žmogus laikomas visuma“.[13] „[Ž]mogaus asmuo kaip visuma yra dieviškojo paveikslo nešiotojas ir dvasiniu, ir kūniniu matmeniu“.[14]

2.1.4.   „Antra, Pradžios knygos pasakojime apie kūrimą aiškiai pasakoma, jog žmogus nėra sukurtas kaip izoliuotas individas“.[15] Jis yra iš esmės santykiška būtybė,[16] kurią konstituoja ne tik jo kaip konkrečios individualios būtybės vidujybė, bet ir pamatinis ryšys „su kitais asmenimis, kuris yra žmonių bendruomenės pagrindas. Krikščioniškojoje perspektyvoje tokia asmens tapatybė, kuri sykiu yra nukreiptumas į kitą, iš esmės remiasi dieviškųjų Asmenų Trejybe“.[17] „Iš to išplaukia, kad asmeniškos būtybės yra ir visuomeniškos būtybės. Žmogus yra tikrai žmogiškas tokiu mastu, kokiu jis šeiminėse, religinėse, pilietinėse, profesinėse ir kitose grupėse, kartu sudarančiose visuomenę, kuriai jis priklauso, aktualizuoja savo kaip asmens visuomeniškumą“.[18]

2.1.5.   Žmogus apdovanotas laisvės galia. Ji yra „dieviškoji dovana, įgalinanti žmogiškuosius asmenis pasirinkti bendrystę, kurią vienas triasmenis Dievas siūlo jiems kaip jų didžiausią gėrį. Tačiau su laisve atsiranda laisvės nuopuolio galimybė. Užuot priėmę didžiausiąjį dalyvavimo dieviškajame gyvenime gėrį, žmogiškieji asmenys gali nusigręžti ir nusigręžia nuo jo, idant mėgautųsi laikinu ar tik įsivaizduojamu gėriu. Nuodėmė būtent ir yra tas laisvės nuopuolis, tas nusigręžimas nuo dieviškojo kvietimo bendrystėn“.[19]

2.1.6.   „[Ž]mogaus veikla atspindi Dievo kūrybiškumą, kuris yra jos pavyzdys, ir turi tarnauti teisingumui ir bendrystei, idant skatintų vienos šeimos, kurioje visi galėtų būti broliai ir seserys, statydinimąsi“.[20]

2.1.7.   Iš to, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, kyla ne tik jo socialios egzistencijos, bet ir viešpatavimo kosmose maksima.[21] „Vienintelis kūrinys, kurio Dievas specialiai norėjo dėl jo paties, užima nepakartojamą padėtį regimosios kūrinijos viršūnėje“:[22] jam „tenka privilegija dalyvauti dieviškajame regimosios kūrinijos valdyme“.[23]

2.1.8.   Kūrinijos valdymas yra Dievo žmogui įsakyta pareiga – „pajungti sau žemę su viskuo, kas joje yra, ir teisingai bei šventai valdyti pasaulį“.[24] Todėl žmonėms dera „elgtis kaip šeimininką pavaduojantiems valdytojams (plg. Mt 25, 14-30), kurie turi reikiamą laisvę jiems patikėtoms dovanoms plėtoti“.[25] Naudodamasis savo išradingumu, žmogus „gali išskleisti visus regimosios kūrinijos išteklius ir vykdo šį dalyvaujamąjį viešpatavimą regimajai kūrinijai per mokslą, technologiją ir meną“.[26]

2.1.9.   Tačiau Biblija įspėja žmogų „saugotis dieviškojo vaidmens uzurpacijos nuodėmės. Elgtis kaip regimosios kūrinijos valdovams, atsiskyrusiems nuo aukštesniojo, dieviškojo įstatymo, žmonėms reiškia moralinį nuopuolį.“[27] Jie turi pripažinti Dievą, visatos Kūrėją, ir susieti su juo save pačius bei visą kūriniją.[28] „Žmogiškasis sukurtojo pasaulio valdymas yra tarnystė, plėtojama dalyvaujant dieviškajame valdyme ir esanti visada jam palenkta. Žmonės šią tarnystę plėtoja moksliškai suprasdami visatą, atsakingai rūpindamiesi gamtiniu pasauliu (įskaitant gyvūnus ir aplinką) ir sergėdami savo pačių biologinį vientisumą“.[29]

2.1.10. Žmogus, kaip sukurtasis Dievo paveikslas, „turi būti užbaigtas imago Christi [Kristaus paveikslu]“,[30] nes Kristaus asmenyje glūdi „tiesos apie žmogų pilnatvė“.[31] Jėzus Kristus „yra tobulas žmogus, grąžinęs Adomo vaikams panašumą į Dievą, kurį sudarkė pirmoji nuodėmė“.[32] Savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu Jis „atkuria Dievo paveikslo žmoguje tikrąjį pavidalą. […] Tad žmogaus kasdienė egzistencija apibrėžiama kaip pastangos vis labiau tapti panašiam į Kristaus paveikslą“.[33] Kaip Kristus savo kančia ir prisikėlimu apreiškė savo viešpatystę nuodėmei ir mirčiai, taip ir žmogus, per nusigręžimą nuo nuodėmės vedamas į išganymą, „įgyja viešpatystę per Kristų Šventojoje Dvasioje ne tik žemei bei gyvūnų karalijai (kaip teigiama Senajame Testamente), bet pirmiausia nuodėmei ir mirčiai“.[34]

 

2.2.   Krikščioniškoji ugdymo filosofija.

2.2.1.   Krikščioniškasis ugdymas yra kristocentrinis. Išpažįstantiems krikščioniškąjį tikėjimą Jėzaus Kristaus asmenyje slypi tiesa apie tikrovę ir žmogiškąjį asmenį.[35] Todėl krikščioniškojo ugdymo tikslas ir pamatas yra Kristaus asmuo, įsikūnijęs Dievo Sūnus ir tobulas Žmogus, kurio „sekimas žmogui yra neišsenkama asmeninio bei bendruomeninio tobulėjimo versmė“.[36]

2.2.2.   Krikščioniškai ugdoma, atsižvelgiant į galutinę asmens paskirtį ir „gerovę tų bendruomenių, kurių narys jis yra ir kuriose vėliau, subrendęs, jis turės atsakingai veikti“.[37]

2.2.3.   Krikščioniškoji filosofija žmogaus ugdymą suvokia kaip „judėjimą, ar augimo procesą, nukreiptą link idealaus tikslo, kuris yra už bet kokių žmogiškojo pažinimo ribų“.[38] Todėl nors kultūrinis ir prigimtinių žmogaus galių ugdymas (suteikiant žinias, lavinant įgūdžius bei gebėjimus, puoselėjant pozityvias charakterio savybes) yra sudėtinė krikščioniškojo ugdymo dalis, toks ugdymas, krikščioniškuoju požiūriu, nėra pakankamas.[39]

2.2.4.   Krikščioniškai auklėjant, „pirmiausia rūpinamasi, kad pakrikštytieji, pamažu supažindinami su išganymo slėpiniu, vis labiau įsisąmonintų gautąją tikėjimo dovaną, išmoktų garbinti Dievą Tėvą dvasia ir tiesa […], kaip nauji žmonės įprastų gyventi teisume ir tiesos šventume […] bei prisidėtų prie mistinio Kūno augimo“.[40] Vedami šiuo keliu, žmonės palengva įgyja „vis tobulesnį atsakomybės jausmą, raginantį be paliovos tinkamai plėtoti savo gyvenimą ir siekti tikrosios laisvės“.[41] Šis kelias atskleidžia žmogiškojo asmens vertę, jo gyvenimo prasmę, vainikuojamą nemirtingumo pažadu. Jis ugdo savigarbą, savęs, kaip iš esmės laisvo asmens, suvokimą, negalinčio būti valdžios ar kokios nors žmonių organizacijos nuosavybe.[42]

2.2.5.   Krikščioniškojo ugdymo filosofija, grindžiama bibline antropologija, žvelgia į žmogų kaip į visumą, kūniškumą laikydama esmingu jo tapatybei.[43] Žmogaus kaip visumos ugdymas reikalauja paisyti darnos principo, atsižvelgiant į visas – fizines ir dvasines – individo galias.[44]

2.2.6.   Iš to išplaukia kitas – universalumo – principas, nurodantis būtinybę lavinti visas žmogaus galias ir ruošti jį kiek įmanoma visoms gyvenimo sritims.

2.2.7.   Žmogaus pastangos pažinti gamtinę tikrovę ir žmogiškąją kultūrą yra jo tarnystė, plėtojama pagal Dievo planą.[45] Ši tarnystė turi būti grindžiama gautąja tikėjimo dovana.[46]

2.2.8.   Krikščioniškasis ugdymas reikalauja tinkamo Evangelijos ir žmogiškosios kultūros[47] santykio suvokimo.[48]

2.2.8.1. „[N]ors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo“,[49] evangelinis gyvenimas glaudžiai siejasi su žmogiškąja kultūra.[50]

2.2.8.1.1.   „Juk Dievas, apsireikšdamas savo tautai ir net visiškai atsiskleisdamas įsikūnijusiame Sūnuje, kalbėjo įvairių amžių kultūrą atitinkančiu būdu“.[51]

2.2.8.1.2.   „Bažnyčia, amžių būvyje gyvendama įvairiomis sąlygomis, panaudojo įvairių kultūrų pasiekimus, stengdamasi visoms tautoms skelbti ir aiškinti Kristaus naujieną“.[52] Taigi evangelizacija „pašaukta nešti Evangelijos jėgą kultūrai ir kultūroms“.[53]

2.2.8.1.3.   Kita vertus, žmogiškoji kultūra tam tikra prasme yra dieviškosios Išminties apsireiškimas, todėl pastangos ją suprasti yra „tarnystės, žmonių plėtojamos pagal Dievo planą, pavyzdys“.[54]

2.2.8.1.4.   Kiek žmogiškosios kultūros „pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei“.[55]

2.2.8.1.5.   „Pačiam žmogaus asmeniui būdinga tai, kad tik per kultūrą, tai yra savo prigimties gėrybių ir vertybių plėtojimą, jis pasiekia tikrą ir visišką žmogiškumą“.[56]

2.2.8.1.6.   Žmogiškoji kultūra gali parengti žmogų Evangelijos žinios priėmimui.

2.2.8.2. Neabejotinas ir didelis Bažnyčios indėlis į žmogiškosios kultūros lobyną. Geroji naujiena savo aukštybių turtais „tarsi iš vidaus vaisina, stiprina, ištobulina ir atnaujina Kristuje kiekvienos tautos ir amžiaus dvasios puošmenas bei dovanas. Taip Bažnyčia, vykdydama savo uždavinį, drauge yra paskata ir pagalba kultūrėti žmogui bei visuomenei“.[57]

2.2.8.3. Nors „[t]arp išganymo skelbimo ir žmogiškosios kultūros esama daugeriopo ryšio“,[58] Bažnyčia ir kultūra yra autonomiškos viena kitos atžvilgiu.

2.2.8.3.1.   „[S]iųsta visiems visų amžių bei kraštų žmonėms, Bažnyčia drauge nėra išimtinai ir neatskiriamai susieta su jokia rase ar tauta, jokiu ypatingu gyvenimo būdu, jokiais senais ar naujais papročiais“.[59]

2.2.8.3.2.   Be to, Bažnyčia „skelbia teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją“.[60] Ji suvokia, kad kultūrai „reikalinga derama skleidimosi laisvė ir teisėtas gebėjimas savarankiškai veikti pagal savo pačios principus. Tad ji pagrįstai gerbtina ir savotiškai neliečiama, žinoma, jeigu nepažeidžia asmens ir visos bendruomenės arba jos dalies teisių, neperžengia bendrojo gėrio ribų“.[61]

2.2.8.4. Krikščioniškai ugdant, kultūra „perteikiama taikant metodologiją, kurios principai ir jų taikymo būdai sudaro nuoseklią pedagogiką“, grįstą krikščioniškąja žmogaus samprata.[62]

2.2.9.   Krikščioniškasis ugdymas rengia žmogų visuomeninei tarnystei. Juo siekiama, kad žmogus, įsisąmoninęs savo antgamtinį pašaukimą, imtų liudyti jame slypinčią viltį ir krikščioninti pasaulį, ugdydamas savo prigimtines galias ir Kristaus atpirktojo žmogaus pilnatvę įkūnijančias vertybes ir dorybes, siektų tarnauti visos žmonijos gerovei.[63]

2.2.10. Kiekvienas žmogus yra unikalus Dievo paveikslas. Jo individualumas yra ryškiausia dieviškosios kūrybos žymė. Todėl krikščioniškasis ugdymas pabrėžia individualaus santykio su kiekvienu ugdytiniu principą. Jo asmens ir unikalios jo situacijos išsamus pažinimas sąlygoja ugdymo uždavinius, metodus ir konkrečius žingsnius.[64]

2.2.11. Vienas svarbiausių ugdymo proceso veiksnių yra pedagogo asmuo. Jo „pašaukimas reikalauja ypatingų proto ir širdies dovanų, itin kruopštaus pasirengimo, nuolatinio pasiryžimo atsinaujinti ir prisitaikyti“.[65] Jis įpareigotas ne tik turėti tinkamą dalykinę kompetenciją, bet ir savo gyvenimu bei mokymu liudyti vienintelį Mokytoją Kristų.[66]

3.   KATALIKIŠKOSIOS MOKYKLOS PRINCIPAI

3.1.   Katalikiškosios mokyklos veikla pirmiausia yra dalyvavimas evangelizacinėje Bažnyčios misijoje.[67] Dėl savo mokyklinės veiklos ji yra tikras bažnytinis subjektas, įgyvendinantis tikėjimo, kultūros ir gyvenimo darną. Bažnytinės dimensijos puoselėjimas yra visų mokyklos bendruomenės narių tikslas.[68]

3.2.   Katalikiškosios mokyklos veiklą grindžia Evangelija.[69] Evangelines vertybes ir Katalikų Bažnyčios mokymą mokykla integruoja į kiekvieną mokymosi, mokymo ir viso mokyklos gyvenimo aspektą ir laiko Jėzų Kristų savo veiklos centru.[70]

3.3.   Pagrindinė katalikiškosios mokyklos misija – ugdymas pagal krikščioniškosios antropologijos ir krikščioniškosios ugdymo filosofijos, kuri atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą,  principus, atsižvelgiant į laikmečio ypatumus.

3.4.   Katalikiškosios mokyklos, kaip pilietinės institucijos, tikslai, metodai ir savybės yra tokios pat kaip ir kiekvienos mokyklos.[71] Tiek katalikiškoji, tiek bet kuri kita mokykla dėl pačios savo paskirties nuolatiniu rūpesčiu plėtoja intelektines gebas bei brandina sugebėjimą teisingai spręsti, įvesdina į kultūros paveldo lobyną, ugdo vertybių nuovoką ir dorines nuostatas, parengia profesijai, kuria draugišką bendravimą tarp skirtingų gabumų ir skirtingos padėties mokinių, puoselėja tarpusavio supratimą.[72] Ji yra „tarsi centras, kurio veikimas bei pažanga įtraukia ir sujungia draugėn šeimas, mokytojus, įvairias kultūrinį, pilietinį bei religinį gyvenimą puoselėjančias organizacijas, pilietinę visuomenę ir visą žmonių bendriją“.[73]

3.5.   Tačiau katalikiškosios mokyklos misija neapsiriboja kitoms mokykloms keliamais tikslais. Jos pastoracinė tarnystė – „būti tarpininku tarp tikėjimo ir kultūros“.[74] Kita vertus, ji yra krikščionio ugdymo vieta.[75]

3.6.   Tiek krikščioniškas, tiek bendražmogiškas bei kultūrinis ugdymas katalikiškojoje mokykloje sudaro harmoningą procesą. Tai nėra du atskiri ar lygiagretūs keliai – tai viena kitą papildančios ugdymo formos.[76]

4.   KATALIKIŠKOSIOS MOKYKLOS TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

4.1.   Katalikiškosios mokyklos tikslas – remiantis katalikiškosios mokyklos principais ir krikščioniškąja pedagogine sistema, atitinkančia Katalikų Bažnyčios mokymą, išugdyti kūrybingą ir intelektualią, harmoningą ir savarankišką, laisvą ir atsakingą asmenybę, kuri įsisąmoninusi savo, kaip krikščionio, pašaukimą bei krikščioniškas vertybes gebėtų rinktis prasmingus gyvenimo ir veiklos tikslus, padėtų krikščioninti pasaulį ir siektų tarnauti visos žmonijos gerovei.[77]

4.2.   Katalikiškosios mokyklos tikslo siekiama, įgyvendinant šiuos uždavinius:

4.2.1.   sukurti mokyklą, kurios organizacinė struktūra, valdymas, kasdieninis gyvenimas ir aplinka sudarytų darnią visumą, atspindinčią mokyklos misiją; [78]

4.2.2.   sukurti ugdymo programą bei sudaryti sąlygas intelektualiniam, doroviniam, socialiniam, kultūriniam ir fiziniam mokinių brendimui pagal katalikiškosios mokyklos ir krikščioniškos pedagogikos principus;

4.2.3.   tarpasmeninius ugdymo proceso dalyvių santykius grįsti evangelinėmis vertybėmis, pirmiausia – krikščioniška meile;

4.2.4.   tikėjimo ugdymui skirti svarbiausią vietą ir siekti aukštos krikščioniškojo ugdymo kokybės, ne tik supažindinant mokinius su išganymo slėpiniu, bet ir siekiant, kad jie „vis labiau įsisąmonintų gautąją tikėjimo dovaną“ ir savo gyvenimą grįstų Evangelija;[79]

4.2.5.   vertybinį ir dorinį ugdymą laikyti pagrindine žmogiškojo ugdymo dalimi;[80]

4.2.6.   pripažinti krikščioniškosios pasaulėžiūros svarbą visoms mokymosi sritims, įgyjamas žinias ir ugdomus gebėjimus bei kompetencijas sieti su biblijine žmogiškojo pažinimo ir asmenybės ugdymo samprata, kiekvieną mokinio sugebėjimą ugdyti pirmiausia aiškiai suvokiant krikščioniškos religijos lygmenį ir pripažįstant malonės pagalbą;[81]

4.2.7.   pripažįstant teisėtą kultūros reikalaujamą autonomiją, vengti eliminuojančio religiją ar net  priešingo jai humanizmo;[82]

4.2.8.   „katalikiškąją mokyklą paversti pritaikytu šiandienai ugdymo instrumentu“;[83]

4.2.9.   siekti aukštų mokinių pasiekimų moksle, jiems įgyjant žinių ir išsiugdant bendruosius gebėjimus bei kompetencijas;

4.2.10. ugdymo procesą grįsti pedagogo asmenybe ir jo pasaulėžiūrine, dorovine ir profesinės ir religinės kompetencijos nuolatinio augimo nuostata;[84]

4.2.11. suteikti galimybes kiekvienam mokiniui išvystyti savo žmogiškąjį potencialą;

4.2.12. puoselėti mokinių tiesos ieškojimo nuostatą ir pasirengimą mokytis visą gyvenimą;

4.2.13. rūpintis amžiui pritaikytu mokinių lytiškumo ugdymu, kuris grindžiamas krikščioniškuoju tikėjimu ir „atskleidžia, koks yra Dievo valios nubrėžtas pilnatviškas žmogaus pašaukimas“;[85]

4.2.14. skatinti savarankišką mokinių veiklą>, padėti jiems plėtoti savo kūrybines galias, problemų sprendimo įgūdžius;

4.2.15. sukurti saugią ir sveiką psichologinę bei fizinę aplinką, būtiną kūrybinėms, emocinėms ir intelektualinėms galioms skleistis;

4.2.16. skatinti mokinius ugdyti bendravimo, bendradarbiavimo ir komandinio darbo įgūdžius;

4.2.17. lavinti mokinių įgūdžius bei kompetenciją, reikalingą visavertei integracijai į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą;[86] rengti mokinius suaugusio ir brandaus visuomenės nario atsakomybei;[87]

4.2.18. ugdyti ir stiprinti mokinių pagarbą valstybei ir įstatymams, taip pat bendrojo visuomenės gėrio siekį;[88]

4.2.19. skleisti ir atsiliepti į Bažnyčios kvietimą siekti taikos, teisingumo, laisvės, visų tautų pažangos, padėti vargstantiems kraštams; atsiliepti į pripažintų tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinės Tautos ir UNESCO, atitinkamus raginimus.[89]

 

5.   KATALIKIŠKOJO UGDYMO PRIEMONĖS IR VEIKSNIAI

5.1. Mokyklos dalyvavimas Katalikų Bažnyčios misijoje

5.2. Mokyklos klimatas

5.3. Mokymo ir ugdymo programa

5.4. Mokinių vaidmuo, teisės ir pareigos

5.5. Mokytojo vaidmuo ir kompetencijos

5.6. Mokyklos vadovo vaidmuo ir kompetencijos

5.7. Šeimos vaidmuo, teisės ir pareigos

 

5.1.   Mokyklos dalyvavimas Katalikų Bažnyčios misijoje.

5.1.1.   Katalikiškoji mokykla „yra vietinės to krašto Bažnyčios dalis, dalyvaujanti vietinės krikščionių bendruomenės darbe ir gyvenime“.[90]

5.1.2.   Katalikiškoji mokykla yra „vieta evangelizacijai, autentiškam apaštalavimui ir pastoracinei akcijai“ – „[n]e per papildomą ar lygiagretę, ar popamokinę veiklą, bet pačia savo prigimtimi“. Ji yra krikščionio ugdymo vieta.[91]

5.1.3.   Katalikiškoji mokykla dalyvauja katechetinėje Bažnyčios misijoje.[92] Jos uždavinys – dvasinis, liturginis ir apaštališkas mokinių brandinimas:

5.1.3.1. per liturginę ir sakramentinę veiklą;[93]

5.1.3.2. per tikybos pamokas – gilinant krikščioniškojo mokslo pažinimą, diegiant ir puoselėjant religines vertybes, stiprinant religinę motyvaciją;[94]

5.1.3.3. per visas pamokas ir visus mokykloje vykstančius užsiėmimus – ugdant evangelines vertybes bei dorybes ir įvedant į malonės gyvenimą;[95]

5.1.3.4. per vertybinio ugdymo programas, katalikiškas akcijas, Biblijos studijų būrelius, maldos bei „Caritas“ organizacijos programas, rekolekcijas, susikaupimo dienas, piligrimines keliones etc.[96]

5.1.4.   Katalikiškoji mokykla turėtų dalyvauti Dievo tautos misijoje ir megzti dialogą „tarp Bažnyčios ir visuomenės – ir vienos, ir antros gerovei“.[97]

5.1.5.   Vietos bažnyčia turėtų dalyvauti katalikiškosios mokyklos veikloje ir dalintis atsakomybe už ją su mokyklos vadovybe.[98]

 

5.2.   Mokyklos klimatas.[99]

5.2.1.   Katalikiškoji mokykla yra vieta, kurioje krikščioniška bendruomenė išgyvena religinę patirtį.[100]

5.2.1.1. Katalikiškosios mokyklos klimatą grindžianti religinė dimensija įgyvendinama bendruomenei švenčiant Dievo Žodžio ir sakramentų liturgiją.[101] Jėzaus žodžiai ir pavyzdys bei sakramentinis gyvenimas yra gyvybinis kiekvieno bendruomenės nario kasdieninio gyvenimo šaltinis bei tarpusavio santykius grindžiantis pamatas.[102]

5.2.1.2. Bendra mokyklos bendruomenės narių malda yra pilnutinė mokyklos religinės dimensijos išraiška.[103]

5.2.1.3. Katalikiškojoje mokykloje itin svarbus gyvas asmeninis mokytojų ir mokyklos vadovų tikėjimo liudijimas.[104]

5.2.1.4. Kiekvieno mokyklos bendruomenės nario pareiga – liudyti evangelines tiesas kasdieniniame gyvenime.[105]

5.2.1.5. Teoriškai pažinę evangelines vertybes, mokiniai turi mokytis pagal jas gyventi mokykloje, namuose, būdami su draugais ir tapti  gerais pavyzdžiais kitiems.[106]

5.2.2.   Palankiam mokyklos klimatui svarbu, kad tiek mokiniams bei jų tėvams, tiek mokytojams būtų aiškūs ir pripažįstami mokyklos tikslai ir uždaviniai bei būtų bendradarbiaujama jų siekiant.

5.2.3.   Bendruomeniškumas, grindžiamas evangelinėmis tiesomis,[107] yra katalikiškosios mokyklos turtas.[108]

5.2.3.1. Katalikiškojoje mokykloje įgyvendinamas prigimtinis žmogaus pašaukimas gyventi bendruomenėje.[109] Jis skatina kiekvieną bendruomenės narį išsivaduoti iš ydingo individualizmo: savo asmenines teises ir tikslus vertinti bendrosios gerovės šviesoje, priimti sprendimus, atsižvelgiant į visos bendruomenės poreikius, mokytis bendruomeninės tarnystės.

5.2.3.2. Mokyklos bendruomenę sudaro mokiniai, mokytojai, vadovai, administracinis ir pagalbinis personalas, tėvai, kurie yra pirmieji ir svarbiausi savo vaikų auklėtojai.[110]

5.2.3.3. „Tačiau bendruomenišką katalikiškosios mokyklos prigimtį lemia ne tik žmogaus ar ugdymo proceso prigimtis, – tuo grindžiamas bet kurios mokyklos bendruomeniškumas. Bendruomeniškas jos aspektas būtinas dėl jos, kaip tikėjimo bendruomenės, prigimties“.[111]

5.2.3.4. Katalikiškoji mokykla turėtų būti autentiška tikėjimo bendruomenė: per ją, o ypač per jos įgaliotus tikėjimo mokytojus pažįstamos tikėjimo tiesos; tikėjimo išgyvenimas su ja gilina bendruomeninės vienybės pojūtį; joje tikėjimas puoselėjamas, švenčiamas ir įgyvendinamas.[112]

5.2.3.5. Tarpasmeniniai mokyklos bendruomenės narių ryšiai grindžiami krikščioniška meile ir pagarba asmens laisvei.[113] Ypatinga krikščioniškos meilės išgyvenimo forma yra bendruomeninės maldos ir liturgijos patirtis.[114]

5.2.3.6. Mokykloje turėtų funkcionuoti specialiuosius poreikius turinčių asmenų rėmimo sistema. Atsakomybė už ją pirmiausia tenka tam specialiai pasirengusiems asmenims.

5.2.4.   Katalikiškojoje mokykloje, kuri yra bendro tikslo siekianti bendruomenė, turi vyrauti bendradarbiavimo dvasia.

5.2.4.1. Visi mokyklos bendruomenės nariai turėtų būti skatinami dalyvauti, priimant sprendimus svarbiais mokyklos veiklos klausimais. Atskirų bendruomenės narių ir jų grupių bendradarbiavimo nuostata turėtų grįsti mokyklos tikslo bei uždavinių įgyvendinimą.[115]

5.2.4.2. Katalikiškoji mokykla turėtų patvirtinti ir sustiprinti tėvų supratimą, kad jiems „priklauso pirminė ir prigimtinė atsakomybė už vaikų auklėjimą“,[116] bei pareigą aktyviai bendradarbiauti, siekiant mokyklos tikslų, ir dalintis atsakomybe už jos veiklą.[117]

5.2.4.2.1.   Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas turi būti nuolatinis.

5.2.4.2.2.   Mokykla turėtų „informuoti šeimas apie ugdymo filosofijos taikymo bei tobulinimo būdus, ugdymą, administravimą ir, tam tikrais atvejais, vadovavimą“,[118] „inicijuoti susitikimus ir kitokias programas, kurios padėtų tėvams labiau įsisąmoninti savo vaidmenį ir skatintų bendradarbiauti“.[119] Tėvai privalo turėti balso teisę, „nustatant mokyklos darbą, auklėjimo programų formulavimą ir įgyvendinimą“.[120]

5.2.4.2.3.   Ugdymo procese ypač svarbus mokytojų ir tėvų (globėjų) bendradarbiavimas.[121] Pirminė atsakomybė jį inicijuoti tenka mokytojams.[122] Suvokdami tėvų auklėjimo reikšmę, jie turėtų ieškoti veiksmingų šio bendradarbiavimo būdų.

5.2.4.2.4.   Tėvai (globėjai) turėtų dalyvauti tėvų asociacijose ar organizacijose, mokyklos tarybos darbe, savanoriškoje tarnyboje, talkinti organizuojant popamokinius renginius, įsijungti į mokyklos liturgines šventes etc., bet svarbiausia – motyvuoti ir skatinti savo vaikus.[123]

5.2.4.3. Visų dalykų mokytojai turėtų bendradarbiauti ir vienyti savo pastangas, siekdami ugdyti brandžias asmenybes.[124]

5.2.4.4. Mokiniai turi būti aktyvūs savo ugdymo proceso dalyviai ir bendradarbiai.[125] Jiems esant abejingiems ir neveikliems, šis procesas sustoja.[126] Mokykla turėtų dėti visas pastangas paskatinti aktyvų mokinių bendradarbiavimą.[127] Abejingumą ir inerciją veiksmingai pašalina meilė ir pagarba mokiniams, pasitikėjimas jais, taip pat jiems suteikiama atsakomybė, nuoširdus raginimas pateikti idėjas ir pastangų bendram labui įvertinimas ir pripažinimas.[128]

5.2.4.5. Mokykla ypač skatina ir remia pačių mokinių bendradarbiavimą, kuris ugdo  komandinio darbo įgūdžius.

5.2.4.6. Katalikų Bažnyčia ragina mokyklą bendradarbiauti su kitomis vyskupijos, šalies ar užsienio katalikiškosiomis mokyklomis, taip pat nekatalikiškomis mokyklomis, aukštesniosiomis ir aukštosiomis mokyklomis, šalies ir užsienio švietimo institucijomis, t.y. „padaryti visa, kad katalikų mokslo įstaigos derintų savo veiklą ir bendradarbiautų su kitomis mokyklomis, kaip reikalauja visos žmonių bendruomenės gerovė“.[129]

5.2.4.7. Bendradarbiaujant su kitų mokyklų pedagogais, turėtų būti ieškoma aukštesnės ugdymo proceso kokybės ir naujesnių bei veiksmingesnių ugdymo metodų.[130]

5.2.4.8. Katalikiškoji mokykla imasi nuoširdaus ir konstruktyvaus dialogo su pilietinėmis bendruomenėmis. „Toks dialogas ir bendradarbiavimas turi būti pagrįstas tarpusavio pagarba, abipusiu vienas kito vaidmens pripažinimu ir bendra tarnyste žmonijai“.[131]

5.2.5.   Kuo brandesnio ir gilesnio tiek žmogiško, tiek krikščioniško mokinių ugdymo siekis yra kitas svarbus katalikiškosios mokyklos klimatą formuojantis komponentas.[132]

5.2.6.   Nors mokykloje branginama akademinė kokybė, derėtų vengti perdėto rūpesčio dėl akademinių pasiekimų.

5.2.7.   Mokyklos klimatą formuoja tai, kad jos narių pareigos neapsiriboja savo bendruomene, bet aprėpia  savo krašto visuomenės, taip pat visos žmonijos[133] gyvenimą ir problemas.[134]

5.2.7.1. Katalikiškoji mokykla įgyvendina nuostatą, kad mokymas ir ugdymas „skirti ne galiai įgyti […]. Pažinimas turi būti suprantamas ne kaip priemonė pasiekti materialinę galią ir sėkmę, bet kaip pašaukimas tarnystei ir atsakomybei už kitus“.[135]

5.2.7.2. Katalikiškosios mokyklos klimatui itin svarbus pilietiškumo principas, pagal kurį mokykla, organizuodama ugdymo procesą, numato savo ugdytinių aktyvaus dalyvavimo visuomenės gyvenime perspektyvą ir tam juos rengia. Remiantis šiuo principu, kiekvienas individas turėtų įsijungti į visuomenės tarnybą.

5.2.7.3. Todėl mokykla ugdo asmenis, kurie, deramai išmokyti naudotis būtinomis ir tinkamomis priemonėmis, galėtų ne tik konstruktyviai vertinti esamą visuomenės situaciją, bet ir „veikliai įsijungti į įvairias žmogiškosios bendruomenės grupes, dialoge atsiverti kitiems“,[136] „savo pavyzdžiu rodyti, kaip dera sąžiningai vykdyti pareigas ir tarnauti bendrosios gerovės kėlimui“.[137]

5.2.7.4. Mokykloje patyrę evangelinę artimo meilės dvasią, kuri reiškiasi per krikščioniškąsias užuojautos, gailestingumo ir praktinės pagalbos stokojantiems ir nuskriaustiesiems dorybes, mokiniai raginami patys tapti veiklios artimo meilės pavyzdžiais, ir, esant reikalui, pasirūpinti ne tik savo bendruomenės nariais, bet ir ta visuomenės dalimi, kuriai stinga globos.[138] Mokykla skatina ir remia bei sudaro sąlygas mokinių socialiniam darbui ir įvairiems socialiniams projektams.

5.2.8.   Išorinė mokyklos aplinka.

5.2.8.1. Katalikiškosios mokyklos išorinėje aplinkoje – jos pastatų viduje ir išorėje – turi būti aiškiai matomi katalikiško tikėjimo simboliai ir ženklai (paveikslai, skulptūros, kryžiai), kurie tiek mokyklos bendruomenei, tiek jos svečiams parodo ir padeda patirti šios mokyklos pašvęstumą.

5.2.8.2. Išorinė mokyklos aplinka turi atspindėti Bažnyčios mokymą apie kiekvieno žmogaus kilnumą ir vertę bei krikščionišką pareigą rūpintis žmogiškaisiais vienas kito poreikiais. Todėl mokyklos patalpos turi būti tinkamai suprojektuotos, įrengtos ir aprūpintos reikalingomis ugdymo priemonėmis. Ugdomoji aplinka turi atitikti psichofizinius ugdytinių poreikius, patenkinti jų intelektinius ir socialinius interesus bei kūrybinius polinkius.

5.2.9.   Mokyklos savikontrolės, arba vidinio audito, mechanizmas.

5.2.9.1. Religinė mokyklos dimensija, o ypač kristocentrinis jos pobūdis turėtų skatinti mokyklos bendruomenę atpažinti bei pripažinti sveiką mokyklos klimatą žalojančius veiksnius ir stengtis juos šalinti.[139]

5.2.9.2. Vis dėlto  „katalikiškajai mokyklai dera nuolat kritiškai save įvertinti ir grįžti prie pamatinių principų ir motyvų, inspiruojančių Bažnyčios dalyvavimą auklėjime“.[140]

5.2.9.3. Derėtų kas metai peržiūrėti mokyklos tikslą ir uždavinius, analizuojant jų įgyvendinimo sėkmę, atsižvelgti į naujus gyvenimo iššūkius ir priimti mokyklos gyvenimo linkmę tinkamai koreguojančius sprendimus.[141]

 

5.3.   Mokymo ir ugdymo programa.

5.3.1.   Katalikiškosios mokyklos mokymo ir ugdymo programą grindžia kultūros ir tikėjimo bei tikėjimo ir gyvenimo dermės siekis,[142] taip pat krikščioniškas asmenybės ugdymas.

5.3.2.   Tinkamas Evangelijos ir žmogiškosios kultūros santykis įgyvendinamas šiomis priemonėmis:[143]

5.3.2.1. Katalikiškoji mokykla žmogiškąją kultūrą interpretuoja tikėjimo šviesoje.[144]

5.3.2.2. Vienas reikšmingiausių mokyklos ugdymo koncepcijos komponentų – kultūros ir tikėjimo sintezė,[145] „būtina brandžiam tikėjimui“[146] ir padedanti plėtoti mokinio asmeninę tikėjimo ir gyvenimo sintezę.[147]

5.3.2.3. Šiam uždaviniui įgyvendinti reikia daugybės įvairių pedagoginių elementų konvergencijos, kurių kiekvienas reikalauja pedagogo tikėjimo liudijimo.[148] Šie pedagoginiai elementai yra:

5.3.2.3.1.   siekis susieti protą, arba mokslinį pažinimą, ir tikėjimą,[149] inicijuoti ir puoselėti „kultūros ir tikėjimo dialogą, kad ugdomasis lengviau pasiektų reikiamą vidinę sintezę“;[150] tam pasitelkti įvairius metodus ir būdus;[151]

5.3.2.3.2.   „organiškas, kritiškas ir į vertybes orientuotas kultūros perteikimas“;[152]

5.3.2.3.3.   ypatingą dėmesį derėtų skirti religiniams kultūros aspektams ir toms jos formoms, kurios skatina bendražmogiškų etinių reikalavimų įgyvendinimą;[153]

5.3.2.3.4.   „[a]tsargus griežtumas studijuojant kultūrą ir kritiškumo ugdymas, išlaikant pagarbą žmogaus pažinimo autonomijai, atskirų disciplinų metodams bei taisyklėms“, tuo pat metu nukreipiant visą procesą į integralų asmens ugdymą;[154]

5.3.2.3.5.   ypač didelis dėmesys iššūkiams, kuriuos žmogiškoji kultūra kelia tikėjimui.[155]

5.3.2.4. Kultūros ir tikėjimo sintezės įgyvendinimas įvairių dalykų pamokose:

5.3.2.4.1.   Mokslo ir technologijų mokantys mokytojai „turėtų padėti moksleiviams suprasti, kad pozityvus mokslas ir su juo susijusi technologija yra Dievo sukurtos visatos dalis“.[156]

5.3.2.4.2.   „[A]ntropologijos, biologijos, psichologijos, sociologijos ir filosofijos mokytojai turi galimybę pateikti pilnutinį žmogiškojo asmens paveikslą kartu su jo religine plotme“.[157]

5.3.2.4.3.   Istorijos „mokytojas turėtų padėti mokiniams žvelgti į istoriją kaip į visumą“,[158] t.y. kaip į „žmogiškosios didybės ir menkystės dramą“,[159] žmogiškąją kovą, kuri „vyksta dieviškos visuotinio išgelbėjimo istorijos fone“.[160]

5.3.2.4.4.   Krikščioniškojo meno ir literatūros paveldą galima pateikti kaip „akivaizdų šimtmečiais perduodamo tikėjimo įrodymą“[161], kaip ypatingo žmogaus pašaukimo kūrinijoje liudijimą[162] ir tam tikra prasme – dieviškojo grožio atspindį.[163]

5.3.2.4.5.   Evangeliją priimti gali parengti šios nūdienos kultūros vertybės: „dėmesys mokslams ir griežta ištikimybė tiesai moksliniuose tyrinėjimuose; būtinybė dirbti išvien su kitais, susiskirsčius į grupes; tarptautinio solidarumo jausmas; specialistų vis gyviau įsisąmoninama atsakomybė padedant žmonėms ir net juos ginant, noras kurti visiems geresnes gyvenimo sąlygas, ypač tiems, kurie netekę atsakomybės arba kultūriškai skursta“.[164]

5.3.3.   Tikėjimo ir gyvenimo sintezė įgyvendinama šiomis priemonėmis (vertybinis, dorinis ir religinis ugdymas):

5.3.3.1. Katalikiškosios mokyklos ugdymo tikslas – krikščioniškasis tobulumas.[165] Jo siekiama įvedant mokinius į gilesnį evangelinių tiesų pažinimą, ugdant teologines – tikėjimo, vilties ir meilės – dorybes, supažindinant su evangelinėmis ir bendražmogiškomis vertybėmis ir siekiant jas paversti praktinės veiklos principais. Dorinį ir vertybinį augimą išbaigia antgamtinio dieviškosios malonės dinamizmo patirtis ir gyvenimas „per Viešpatį Jėzų Šventojoje Dvasioje“.[166]

5.3.3.2. Religinis ugdymas yra viso katalikiškosios mokyklos ugdymo proceso pagrindas. Jame ryškiausiai atsispindi „[k]atalikiškos mokyklos pobūdis ir tikroji prasmė, dėl kurių katalikai tėvai turėtų jai teikti pirmenybę“.[167]

5.3.3.3. Mokinių religiniam ugdymui – religinėms vertybėms skiepyti bei puoselėti ir religinei motyvacijai pagrįsti – skirtos tikybos pamokos.[168]

5.3.3.3.1.   Jos turėtų vykti greta kitų dalykų savaitinių pamokų.[169]

5.3.3.3.2.   Tikyba dėstoma pagal vyskupo arba jo įgalioto asmens patvirtintą programą,[170] integruotą į bendrąją mokymo ir ugdymo programą, pritaikytą mokinių amžiui bei sugebėjimams.

5.3.3.3.3.   „Tikybos mokytojas yra raktas, gyvybinis komponentas tam, kad būtų pasiekti mokyklos edukaciniai tikslai“.[171]

5.3.3.3.4.   Jis turėtų turėti deramą kultūrinį, profesinį ir žmogiškąjį pasirengimą,[172] „sąžiningai laikytis vietos vyskupo nustatytų taisyklių“, nusakančių jo paties teologinį bei pedagoginį ugdymą.[173]

5.3.3.3.5.   Ypač svarbus evangelinis tikybos pamokų gyvybingumas, asmeninis tikybos mokytojo tikėjimo liudijimas savo gyvenimu bei intensyviai išgyvenamas santykis su Dievu.[174]

5.3.3.3.6.   „[D]ėstant tikybą, reikėtų siekti atitinkamų tarpdalykinių ryšių su kitų dalykų medžiaga, kad būtų pusiausvyra tarp žmogiškojo mokymosi ir religinio suvokimo“.[175] Vienas efektyvių būdų ją įgyvendinti – religijos (tikybos) mokymo integracija į kitų dalykų pamokas.

5.3.3.3.7.   „[T]ikybos mokymas mokykloje turi būti koordinuojamas su katecheze, vedama parapijoje, šeimoje ir jaunimo bendrijose“.[176]

5.3.3.4. Mokykloje turėtų funkcionuoti pastoracinė vaikų ir jaunuolių globos sistema, kurią įgyvendina mokyklos kapelionas arba sielovados grupė.

5.3.3.5. Vertybinis, dorinis ir religinis ugdymas integruotas į visą mokymo ir ugdymo procesą.

5.3.3.5.1.   „Intelektualinis vystymasis ir krikščionio formavimasis vyksta drauge“.[177] „Atskiros disciplinos pateikia ne tik išmoktinas žinias, bet ir perimtinas vertybes ir atskleistinas tiesas. […] Šiuo požiūriu krikščioniškojo ugdymo koncepcijoje visos disciplinos, kiekviena turėdama specifinį turinį, bendradarbiauja, ugdydamos brandžias asmenybes“.[178]

5.3.3.5.2.   Bet kurios mokyklos gyvenimą sudaro ne vien pamokos ir užsiėmimai, bet sudėtinga įvykių įvairovė: mokymas, projektinė veikla, pratybos, nepamokinė veikla, egzaminai, bendravimas su mokytojais ir vienas kitu, grupių užsiėmimai, klasės susitikimai, mokyklos susirinkimai.[179] Šioje įvairovėje katalikiškosios mokyklos mokiniai įkvėpimo ir tvirtumo semiasi iš Evangelijos. Jiems dosniai talkina jų ugdytojai – mokytojai.

5.3.3.6. Vertybinis ugdymas.

5.3.3.6.1.   „Katalikiškoji mokykla yra asmenų, siekiančių ugdymą grįsti krikščioniškosiomis vertybėmis, sambūvio vieta“.[180]

5.3.3.6.2.   Siekiant ugdyti vertybinę mokinių orientaciją, jiems būtina pateikti sistemingą krikščioniškąją etiką (apimančią moralinio sprendimo esmės ir jo santykio su religiniu kontekstu problemas, žmogaus gyvenimo įvykių interpretaciją tikėjimo šviesoje, krikščioniškosios žmogaus laisvės, sąžinės sampratas etc.).[181]

5.3.3.6.3.   Vertybinį katalikiško mokymo pagrindą sudaro evangelinės, taip pat bendražmogiškos vertybės,[182] kokybės siekimas visose veiklos sferose ir veiklumo puoselėjimas.

5.3.3.6.4.   Vertybių pažinimą turėtų grįsti ne aklas mokymasis, bet analitinis mąstymas ir kritinis vertinimas.

5.3.3.6.5.   Neleistina suabsoliutinti vertybių, jas iškeliant į Dievo vietą.[183]

5.3.3.7. Dorinis ugdymas.

5.3.3.7.1.   Po vertybių pažinimo būtinas tolimesnis žingsnis – perkeista, vertybėmis motyvuota veiksena,[184] kurią grindžia praktinės veiklos principai – krikščioniškosios dorybės.[185]

5.3.3.7.2.   Teologinių dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – puoselėjimas ir ugdymas yra pirminės svarbos uždavinys.[186]

5.3.3.7.3.   Dorybėms ugdyti mokytojai ir auklėtojai privalo parinkti tinkamus būdus ir priemones, kurių struktūrą nusako šie elementai:

5.3.3.7.3.1.   netarpiška moralinio veiksmo patirtis;[187]

5.3.3.7.3.2.   šios patirties refleksija, apmąstymas, įvertinimas;

5.3.3.7.3.3.   moraliniai sprendimai, grindžiantys tolesnius praktinius veiksmus.

5.3.3.7.4.   Mokyklos bendruomenė turėtų dalyvauti labdaringose vietinėse ir tarptautinėse akcijose, karitatyvinėse programose ir projektuose.[188]

5.3.3.8. Vertybinis ir dorinis ugdymas išbaigiamas, įvedant mokinį į dieviškosios malonės gyvenimą[189] – „dorybės žmogus transformuojamas į Kristaus žmogų“[190] – taip, kad jo elgesį „imtų motyvuoti ir lemti vidinis ugdomojo tikėjimas, per tai pasiekiant didžiausią tikėjimo pilnatvę, apimančią tokius tikinčiojo specifinio paveldo dalį sudarančius elementus kaip sūniškoji malda, sakramentinis gyvenimas, tarpusavio meilė ir sekimas Jėzumi Kristumi“,[191] kuriame „visos žmogiškosios vertybės iki galo įgyvendinamos ir įgyja vienovę“.[192] „Visiško žinių, vertybių, nuostatų ir elgesio susiejimo su tikėjimu vaisius bus ugdomojo asmeninė tikėjimo ir gyvenimo sintezė“.[193]

5.3.4.   Krikščioniškojo asmenybės ugdymo įgyvendinimo principai ir būdai:

5.3.4.1. Visos krikščioniško asmenybės ugdymo „pastangos turi būti nukreiptos žmogaus visapusiško ugdymo linkme, kad per krikščioniškojo Apreiškimo atsakymus į klausimus dėl galutinės žmogaus asmens, žmogaus gyvenimo, istorijos ir pasaulio prasmės jam atsiskleistų nauji horizontai“.[194]

5.3.4.2. Krikščioniškojo ugdymo „procesas galėtų būti apibrėžiamas kaip organiškas elementų darinys, turintis vienintelį tikslą, būtent kiekvieną sugebėjimą kiekviename mokinyje ugdyti laipsniškai, įgalinant kiekvieną gauti integruotą formavimą tokiame kontekste, kuris apima krikščioniškos religijos lygmenį ir pripažįsta malonės pagalbą“.[195]

5.3.4.3. Visuminio visavertės asmenybės ugdymo principas įgyvendinamas šiomis priemonėmis:

5.3.4.3.1.   Mokinių supratimo, ką apima sąvokos ‘asmuo’ ir ‘asmenybė’ brandinimas.[196]

5.3.4.3.2.   Religinis ugdymas.[197]

5.3.4.3.3.   Vertybinis ir dorinis ugdymas.[198]

5.3.4.3.4.   Žinių suteikimas, taip pat intelektinių, socialinių ir kultūrinių įgūdžių bei gebėjimų formavimas.

5.3.4.3.5.   Žmogaus pašaukimo gyventi bendruomenėje atskleidimas ir ugdymas.[199]

5.3.4.3.6.   Mokinių supratimo apie savo kaip valstybės bei pasaulio piliečių vaidmenį brandinimas.[200]

5.3.4.3.7.   Katalikų Bažnyčios mokymą atitinkančių rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programų diegimas,[201] su jomis supažindinus tėvus ar globėjus ir gavus jų sutikimą.[202]

5.3.4.4. Individualumo principas ugdymo procese įgyvendinamas šiais būdais:

5.3.4.4.1.   Edukacinis procesas turėtų būti organizuojamas, atsižvelgiant ne tik į auklėtinio amžių ir lytį, bet ir į jo individualumą apskritai: temperamentą, intelektualinius gebėjimus, socialinį savitumą etc.[203]

5.3.4.4.2.   Ugdymo procese mokytojai turėtų ypač akcentuoti tiesioginį ir asmeninį santykį su mokiniu.[204]

5.3.4.4.3.   Mokiniams reikėtų padėti, priimant sprendimus dėl savo pašaukimo, kad jie galėtų siekti trokštamų tikslų ir išskleisti savo galimybes.

5.3.4.4.4.   Kiekvienas mokinys turi būti vienodai rūpestingai ir pagarbiai globojamas ir konsultuojamas mokykloje dirbančio kapeliono ar sielovados grupės.[205]

5.3.4.5. Savarankiškumo principas mokyklos ugdymo sistemoje įgyvendinamas, skatinant mokinius ugdymą išbaigti ugdymusi: auklėjimą – saviaukla, lavinimą – savęs lavinimu, išorinę drausmę ir tvarką – laisva valia priimta vidine drausme ir tvarka.[206]

5.3.4.6. Katalikiškoji mokykla siekia sudaryti tinkamas materialines sąlygas mokinių ugdymo procesui.

 

5.4.   Mokinių vaidmuo, teisės ir pareigos.

5.4.1.   Katalikiškosios mokyklos mokinys turėtų suvokti ir įsisąmoninti, kad jo tikslas – tobulinti savo asmenybę, ugdyti save kaip Dievo kūrybos dalininką, valstybės ir pasaulio pilietį, sykiu siekti krikščioniškojo tobulumo ir tapti tikėjimo liudytoju.[207]

5.4.2.   Jis turėtų palaipsniui įsisąmoninti ir laisva valia priimti savo kaip Jėzaus Kristaus mokinio statusą.[208]

5.4.3.   Pamokas ir mokymosi bei ugdymo užduotis mokinys turėtų suvokti kaip dovaną, kuria naudodamasis, gali sistemingai lavinti savo sugebėjimus, ugdyti valią, jausmus, įgyti būtinų žinių bei įgūdžių, tapti brandžiu žmonių bendrijos nariu.

5.4.4.   Mokinys turi teisę ir pareigą būti aktyvus savo mokymo ir ugdymo proceso dalyvis.[209] Jis turėtų:

5.4.4.1. aktyviai ir dėmesingai dalyvauti pažinimo procese ir siekti gilesnių žinių, rūpintis lavinti intelektinius gebėjimus, ugdyti sugebėjimą teisingai spręsti, formuoti įgūdžius, siekti gilesnio evangelinių tiesų pažinimo, tapti aktyviu savo dorinio ir religinio ugdymo dalyviu;

5.4.4.2. siekti pažinti save – savo veiksmų motyvaciją ir vertybinį bei moralinį turinį, savo polinkius ir poreikius, Evangelijos šviesoje analizuoti juos ir savo santykį su kitais asmenimis;

5.4.4.3. ryžtis ieškoti gyvenimo prasmės ir šioje ieškojimo nuostatoje formuoti savo gyvenimo viziją;

5.4.4.4. aktyviai dalyvauti mokyklos bendruomenės gyvenime – tiek klasės, tiek mokyklos mastu – patariamosiose tarybose, mokyklos komitetuose etc. ir siekti bendrosios mokyklos bendruomenės gerovės;[210]

5.4.5.   Mokinys turėtų brandinti savo atsakomybę deramai gyventi suaugusiųjų pasaulyje: mokytis pats atsakingai daryti sprendimus, neišvengiamai susijusius su pamatinėmis gyvenimo nuostatomis ir moralinėmis kategorijomis.[211]

5.4.6.   Mokinys turėtų savo santykius su žmonėmis grįsti krikščioniška meile ir draugyste; mokykloje jis turėtų dalyvauti, kuriant draugišką bendravimą su skirtingų gabumų ir skirtingos padėties mokiniais, puoselėti tarpusavio supratimą,[212] esant reikalui, pasirūpinti ne tik savo bendruomenės nariais, bet ir ta visuomenės dalimi, kuriai tai reikalinga.[213]

5.4.7.   Mokinys turėtų brandinti savyje pasirengimą „imtis socialinių įsipareigojimų gerinti socialines struktūras, darant jas labiau atitinkančias Evangeliją, ir siekti taikingesnio bei broliškesnio bendro žmonių gyvenimo“.[214]

5.4.8.   Bažnyčia ragina mokinius suvokti mokytojų ir ugdytojų pareigų kilnumą[215] ir melstis už juos, „kad mokytojų auklėjimo dovanos būtų dar veiksmingesnės, kad jie patirtų pasitenkinimą dėl savo sėkmingo darbo, kad malonė sustiprintų jų pasišventimą ir suteiktų jiems ramybę darbe“.[216]

 

5.5.   Katalikiškosios mokyklos mokytojo vaidmuo ir kompetencijos.

5.5.1.   Katalikiškosios mokyklos mokytojas yra asmuo, vykdantis ypatingą misiją Bažnyčioje, tikėjimo dvasia įgyvendindamas savo pašaukimą bendruomeninėje mokyklos struktūroje.[217] Jo „tarnyba yra tikras apaštalavimas“.[218]

5.5.2.   Mokytojas yra vienas svarbiausių katalikiškojo ugdymo veiksnių,[219] kuriam patikėtas visapusiškas jauno žmogaus lavinimas ir jo tikėjimo ugdymas.[220]

5.5.3.   Mokytojui keliami šie reikalavimai:

5.5.3.1. Katalikiškojoje mokykloje pirmasis mokytojas yra Jėzus Kristus.[221] Todėl mokytojai, „[m]eilės jungiami tarpusavyje ir su mokiniais, kupini apaštališkos dvasios, savo gyvenimu ir mokymu teliudija vienintelį Mokytoją Kristų“.[222]

5.5.3.2. Mokytojams „privalu būti tvirtai įsitikinusiems, jog jie dalyvauja pašventinamojoje ir auklėjamojoje Bažnyčios misijoje, ir nelaikyti savęs nesusijusiais su bažnytine visuma“.[223]

5.5.3.3. Mokytojas turėtų pritarti krikščioniškos pedagogikos ir katalikiškosios mokyklos principams bei tikslams ir savo veiklą suvokti kaip tarnystę, moralinę ir apaštališką iniciatyvą ir vieną efektyviausių būdų skelbti Dievo karalystę.

5.5.3.4. Katalikiškosios mokyklos mokytojas turi turėti mokslinę, profesinę ir vidinę žmogiškąją kompetencijas.

5.5.3.4.1.   Mokytojo „pašaukimas reikalauja ypatingų proto ir širdies dovanų, itin kruopštaus pasirengimo, nuolatinio pasiryžimo atsinaujinti ir prisitaikyti“.[224]

5.5.3.4.2.   Mokytojams „pirmiausia privalu įgyti rimtą profesinį išsilavinimą“.[225] Jie turi būti „rūpestingai pasirengę, įgiję reikiamus pasaulietinių ir religinių mokslų diplomus ir tinkamai susipažinę su šiuolaikine pedagogika“.[226] Jiems dera turėti „plačią kompetenciją kultūros, psichologijos ir pedagogikos srityse“.[227]

5.5.3.4.3.   Bažnyčia pabrėžtinai siūlo, kad visi mokytojai „įgytų reikiamą kvalifikaciją baigdami religinio ugdymo kursus bažnytiniuose fakultetuose ar šiam tikslui tinkamuose religinio mokslo institutuose“.[228]

5.5.3.5. Mokytojo kataliko profesionalumą apima ir pakylėja antgamtiškas krikščionio pašaukimas, dėl kurio mokytojui būdingas nesuinteresuotumas, dosnumas bei  „entuziazmo kupino gyvenimo perspektyva“.[229] Itin reikšminga jam tampa specifinė jo profesijos ypatybė – tiesos perteikimas, kuris virsta dalyvavimu pranašiškoje Kristaus misijoje.[230]

5.5.3.6. Mokytojas „turėtų dėstyti savo dalyką krikščioniškojo tikėjimo požiūriu tiek, kiek tai leidžia dalyko medžiaga ir ugdomojo […] aplinka“.[231]

5.5.3.7. Mokytojui turėtų būti būdinga vidinė kultūros ir tikėjimo sintezė, kuri jam leistų puoselėti kultūros ir tikėjimo dialogą.[232]

5.5.3.8. Mokytojai turėtų būti „kompetentingi […] ir nuoseklūs auklėtojai, pažinimo ir gyvenimo mokytojai“,[233] panašūs į ruošiančius dirvą sėjėjus (Mt 3,1-3),[234] siekiantys tokio auklėjimo, kuris visą auklėtinių „gyvenimą perskverbtų Kristaus dvasia“.[235]

5.5.3.8.1.   Mokytojas turėtų būti tikėjimo liudytojas,[236] perteikiantis krikščioniško gyvenimo viziją.[237]

5.5.3.8.2.   Mokytojo asmeninis pavyzdys yra kertinis religinio, vertybinio ir dorinio ugdymo veiksnys.[238]

5.5.3.8.3.   Mokytojas turėtų suteikti mokiniams reikiamą pagalbą mokymosi sunkumų, socialinių salygų sukeltų sunkumų, smurto, prievartos, išnaudojimo ar kitais ekstremaliais atvejais.

5.5.3.8.4.   Mokytojui rūpi mokinių sveikata ir sauga.

5.5.3.9.   Mokytojas turėtų „skatinti asmeninę pačių mokinių veiklą“:[239] jų aktyvų dalyvavimą mokymo bei ugdymo procese, taip pat mokinių savivaldą tiek klasėje, tiek mokykloje.

5.5.3.10. Mokytojo pašaukimas apima visuomenės plėtojimo uždavinį, įgyvendinamą ugdant bendruomenišką mokinių nuostatą ir aktyvią, vertybiškai orientuotą pilietinę jų poziciją.[240]

5.5.3.11. Katalikiškosios mokyklos bendruomenė „pašaukta siekti, kad mokykla taptų visuminio ugdymo per asmeninius santykius vieta“.[241] Pirmiausia šį pašaukimą įgyvendina mokyklos mokytojas.

5.5.3.11.1. Jo santykis su mokiniais turėtų būti tiesioginis ir asmeninis.[242] Mokytojas turėtų siekti, kiek įmanoma, geriau pažinti savo mokinius, jų individualų savitumą: aplinką, šeimas ir draugus, jų rūpesčius ir džiaugsmus, kad galėtų sėkmingai organizuoti ugdymo procesą ir taikyti efektyviausius pedagoginius ir edukologinius metodus.[243]

5.5.3.11.2. Mokytojo santykis su mokiniu turėtų būti grįstas krikščioniška meile ir draugyste, kuri yra katalikiškosios mokyklos bendruomenės pamatas.

5.5.3.11.3. Giliausiai asmeninį mokytojo-mokinio santykį įgyvendina vieno malda už kitą. Pirmiausia ši pareiga tenka mokytojui.[244]

5.5.3.12. Bendradarbiavimas yra viena svarbiausių mokytojo veiklos charakteristikų.

5.5.3.12.1. Mokytojas turėtų bendradarbiauti su Katalikų bendruomene ir jos ganytojais.

5.5.3.12.2. Mokytojas turėtų įgyvendinti katalikiškosios mokyklos bendradarbiavimo su tėvais maksimą.[245] Jis turėtų bendrauti su mokiniu ir jo šeima, informuoti tėvus (arba globėjus) apie mokiniui iškylančias mokymosi, bendravimo, elgesio problemas, teikti tėvams (arba globėjams) išsamią informaciją apie mokykloje siūlomas ugdymo programas, galimas pasirinkti ugdymo(si) kryptis, mokymo(si) ir ugdymo(si) procesą, jo rezultatus.[246]

5.5.3.12.3. Mokytojai turėtų vienyti savo pastangas, bendradarbiaudami su kitų dalykų mokytojais dėl ugdymo ir mokymo kokybės.[247]

5.5.3.12.4. Mokytojas turėtų konstruktyviai bendradarbiauti su mokyklos vadovais.

5.5.3.13. Mokytojas turėtų būti įsipareigojęs nuolatinei saviugdai ir tobulėti profesiniame lygmenyje.[248]

5.5.3.14. „Ugdytojas taip pat privalo skirti nuolatinį dėmesį mokyklos socialinei-kultūrinei, ekonominei ir politinei aplinkai tiek toje vietovėje, kur yra mokykla, tiek regioniniu bei nacionaliniu lygmeniu“.[249]

 

5.6.   Katalikiškosios mokyklos vadovo vaidmuo ir kompetencijos.

5.6.1.   Mokyklos vadovui tenka atsakomybė deramai vadovauti katalikiškosios mokyklos misijos, tikslo ir uždavinių įgyvendinimui. Vadovo veikla grindžiama Jėzaus Kristaus pavyzdžiu: jis prisiima slėpiningą Kristaus, kaip kitų tarno ir Dievo slėpinių prievaizdo, statusą (plg. 1 Kor 4,1).

5.6.2.   Mokyklai vadovauja dvasininkas arba pasaulietis vyskupo skyrimu.[250]

5.6.3.   Mokyklos vadovui būdingos šios savybės:

5.6.3.1. Jis yra mokytojams keliamų reikalavimų įgyvendinimo pavyzdys.

5.6.3.2. Mokyklos vadovas turi turėti ne tik mokslinę ir profesinę kompetenciją, bet ir reikiamus vadovavimo įgūdžius bei savą vadovavimo viziją, grįstą giliu tikėjimu ir ištikimybe Evangelijai.

5.6.3.3. Jis semiasi įkvėpimo ir stiprybės iš gilaus asmeninio, gyvo tikėjimo ir Bažnyčios misijos suvokimo.

5.6.3.4. Vadovas mokyklos bendruomenei yra tikėjimo pavyzdys, liudijamas Dievo Žodžio ir sakramentų liturgijos šventimu, maldos gyvenimu, evangelinėmis tiesomis grįstais sprendimais, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo dvasios puoselėjimu. Jis sykiu prisiima evangelizacijos užduotį tiek mokyklos bendruomenėje, tiek už jos ribų.

5.6.3.5. Vadovas dosniai tarnauja vietinės bažnyčios bendruomenei, bendradarbiauja su parapijos kunigais bei pastoraciniais darbuotojais.

5.6.3.6. Mokyklos vadovas atsakingas, kad jo vadovaujamos mokyklos mokiniai gautų kokybišką mokymą ir ugdymą, atitinkantį Katalikų Bažnyčios mokymą.

5.6.3.7. Vadovo atsakomybei tenka pareiga rūpintis mokyklos bendruomenės kūrimu ir telkti ją mokyklos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti:

5.6.3.7.1.   rūpintis sukurti palankų mikroklimatą bendruomenėje, puoselėti krikščioniškus mokyklos bendruomenės santykius;

5.6.3.7.2.   gebėti įkvėpti ir sutelkti mokykloje dirbančius asmenis siekti bendro tikslo;

5.6.3.7.3.   atpažinti kiekvieno bendruomenės nario individualias charizmas ir talentus, sukurti mokykloje klimatą ir procesus, kurie padėtų bendruomenės nariams atskleisti savo sugebėjimus ir juos panaudoti bendram labui;

5.6.3.7.4.   įžvelgti techninės (darbuotojų, finansų, technologijų, įrangos)  ir giluminės (vertybinių nuostatų, mąstymo krypčių ir veikimo būdų) mokyklos gyvenimo kaitos poreikį ir jį įgyvendinti.

5.6.3.8. Vadovavimas katalikiškajai mokyklai grindžiamas evangeline vadovavimo samprata, kuri remiasi ne autoritetu ir kontrolės vykdymu, bet evangeliniu tarnavimu ir galių suteikimu kitiems asmenims.

5.6.3.8.1.   Katalikiškosios mokyklos vadovo santykis su kitais mokyklos bendruomenės nariais apibrėžiamas gilia pagarba.

5.6.3.8.2.   Vadovas ugdo ir remia kitų bendruomenės narių vadovavimo įgūdžius, tinkamai pasidalindamas su jais savo įgaliojimais ir skatindamas juos dalintis vadovo atsakomybe.[251]

5.6.3.9.   Mokyklos vadovo veikla yra tarnavimas, grindžiamas bendradarbiavimo principu. Jis atsakingas, kad mokykla turėtų tinkamą komunikacijos sistemą, apimančią visus mokyklos bendruomenės narius – darbuotojus, mokinius, tėvus (vaikų globėjus), kitus su mokykla susijusius asmenis – ir tarnaujančią mokyklos misijos, tikslo ir uždavinių įgyvendinimui.

5.6.3.10. Vadovas atsakingas, kad mokykloje funkcionuotų efektyvi sistema personalo profesinių gebėjimų atnaujinimo ir tobulinimo bei dvasinio ir religinio ugdymo poreikiams atpažinti ir jiems tenkinti.[252]

5.6.3.11. Vadovo pareiga siekti, kad mokytojai pasauliečiai už savo darbą mokykloje gautų pakankamą sutartimi garantuojamą atlyginimą, „leidžiantį jiems gyventi oriai, nejaučiant papildomo darbo krūvio ar papildomos darbo vietos, kuri trukdytų vykdyti ugdymo užduotį, būtinybės“.[253]

5.6.3.12. Mokyklos vadovas atsakingas už vidinio mokyklos audito sistemos efektyvų funkcionavimą.

5.6.3.13. Vadovui tenka atsakomybė rūpintis vietiniais ir tarptautiniais mokyklos ryšiais su įvairiomis institucijomis.

 

5.7.   Šeimos vaidmuo, teisės ir pareigos.

5.7.1.   Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi savo vaikų auklėtojai,[254] todėl jų „teisė pasirinkti auklėjimą, kuris atitiktų jų išpažįstamą tikėjimą, turi būti besąlygiškai garantuota“.[255]

5.7.2.   „Auklėjimu ir savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu tėvai yra pirmieji Evangelijos skelbėjai vaikams“.[256]

5.7.3.   „Tėvų uždavinys yra sukurti tokią meile ir pamaldžia pagarba Dievui bei žmonėms dvelkiančią šeimos aplinką, kuri būtų palanki vaikų galutiniam išauklėjimui asmeniniu ir visuomeniniu požiūriu“.[257]

5.7.3.1. Šeimai „reikalinga geranoriška sutuoktinių dvasios bendrystė, bendras jų sutarimas ir uolus bendradarbiavimas auklėjant vaikus“.[258]

5.7.3.2. „Vaikai turi augti deramai laisvi nuo prisirišimo prie materialinių gėrybių, jų gyvenimo stilius turi būti paprastas ir griežtas, lydimas tvirto įsitikinimo, kad žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi“.[259]

5.7.3.3. Tėvų meilės vaikams vaisiai yra „jautrumas, pastovumas, gerumas, paslaugumas, nesuinteresuotumas ir aukos dvasia“.[260]

5.7.4.   Bažnyčia primena katalikams tėvams „pareigą, kai tik įmanoma ir kur tik įmanoma, patikėti savo vaikus katalikiškoms mokykloms, pagal išgales jas remti“.[261]

5.7.5.   „Pirminė tėvų teisė auklėti savo vaikus turi būti remiama visapusiško tėvų, mokytojų ir mokyklos vadovybės bendradarbiavimo“.[262]

5.7.6.   „[Š]eima yra visuomeninių dorybių, kurių reikia visoms bendruomenėms, pirmoji mokykla“.[263]

5.7.6.1. Šeimos uždavinys – suteikti vaikams teisingos tikrovės sąrangos pažinimą.[264]

5.7.6.2. „[V]aikai turi […] pajusti tikrąją meilę, kaip nuoširdų rūpinimąsi kitais ir nesuinteresuotą tarnavimą kitiems, ypač neturtingiausiems ir vargingiausiems. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė visuomeniškumo mokykla: joje, kaip meilės bendruomenėje, pasiaukojimas yra įstatymas, nurodantis kryptį ir sąlygojantis pažangą“.[265]

5.7.7.   Lytiškumo ugdymas yra tėvų teisė ir pareiga, ir šiam ugdymui jie turi rūpestingai vadovauti tiek namuose, tiek parenkant bei kontroliuojant auklėjimo institucijas.[266]

5.7.7.1. Tėvai turėtų ugdyti meilės, grindžiamos abipusiu pasitikėjimu ir mylinčio asmens pasiaukojimu mylimam asmeniui, sampratą ir jos kontekste atskleisti žmogaus lytiškumo prasmę.[267]

5.7.7.2. „[B]esąlygiškai būtinas skaistumo ugdymas, skaistumo kaip dorybės, kuri subrandina asmenį ir išmoko gerbti ir puoselėti „kūniškąją meilę“.“[268]

5.7.7.3. Lytiškumo ugdymas turėtų būti grindžiamas žmogaus lytiškumo ir etinių vertybių sąsaja.[269]

 

 

Parengta remiantis:

 

1. Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumentai. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum Educationis (1965).
2. Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumentai. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes (1965).
3. Sacred Congregation for Catholic Education. The Catholic School (1977).
4. Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinė adhortacija Catechesi tradendae: vyskupams, kunigams, visos Bažnyčios tikintiesiems apie katechezę mūsų laikais (1979).
5. Popiežiaus Jono Pauliaus II Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio: dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje (1981).
6. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje (1982).
7. Codex Iuris Canonici (1983).
8. Apaštalų sostas. Šeimos teisių chartija (1983).
9. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Žmogiškosios meilės ugdymo gairės: lytinio auklėjimo kontūrai (1983).
10. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija (1988).
11. Popiežiškoji šeimos taryba. Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė: auklėjimo šeimoje gairės (1995).
12. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio (1997).
13. Tarptautinė teologijos komisija. Bendrystė ir tarnystė. Žmogaus asmuo sukurtas pagal Dievo paveikslą (2000-2002).

 

 

Parengė:

Dr. Lina Šulcienė

Krikščioniškos kultūros tyrimų centras, 2006

 

---

 

[1] Plg. Codex Iuris Canonici, kan. 800-803.

[2] Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 8. Ši teisė skelbiama daugelyje Magisteriumo dokumentų.

[3] Plg., Gravissimum educationis, 8.

[4] Plg., Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 11. “Bažnyčios misijoje katalikiška mokykla atranda savo tikrąjį pateisinimą“ (Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 34).

[5] Plg., Gravissimum educationis, 8.

[6] Plg., Gravissimum educationis, 5.

[7] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 100.

[8] Gravissimum educationis, 8.

[9] Tarptautinė teologijos komisija. Bendrystė ir tarnystė. Žmogaus asmuo sukurtas pagal Dievo paveikslą, 7.

[10] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 84.

[11] Bendrystė ir tarnystė, 6.

[12] Bendrystė ir tarnystė, 9. „Tokia perspektyva šalina aiškinimus, imago Dei įžiūrinčius viename ar kitame žmogaus prigimties aspekte (pavyzdžiui, jo vertikalioje laikysenoje ar jo intelekte) arba kurioje nors vienoje iš jo savybių ar funkcijų (pavyzdžiui, jo lytinėje prigimtyje ar jo viešpatavime žemei)“ (Ten pat).

[13] Bendrystė ir tarnystė, 28.

[14] Bendrystė ir tarnystė, 31.

[15] Bendrystė ir tarnystė, 26.

[16] Plg., Bendrystė ir tarnystė, 10.

[17] Bendrystė ir tarnystė, 41.

[18] Bendrystė ir tarnystė, 42.

[19] Bendrystė ir tarnystė, 44.

[20] Bendrystė ir tarnystė, 23.

[21] Plg., Bendrystė ir tarnystė, 22.

[22] Bendrystė ir tarnystė, 58.

[23] Bendrystė ir tarnystė, 57.

[24] Vatikano II susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 34.

[25] Bendrystė ir tarnystė, 60.

[26] Bendrystė ir tarnystė, 59.

[27] Bendrystė ir tarnystė, 60.

[28] Plg., Gaudium et spes, 34.

[29] Bendrystė ir tarnystė, 61.

[30] Bendrystė ir tarnystė,11.

[31] Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 9.

[32] Gaudium et spes, 22.

[33] Bendrystė ir tarnystė, 55.

[34] Bendrystė ir tarnystė, 12.

[35] Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6).

[36] Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 18.

[37] Gravissimum educationis, 1.

[38] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 98.

[39] Plg., Ten pat.

[40] Gravissimum educationis, 2.

[41] Gravissimum educationis, 1.

[42] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 63 ir 76.

[43] Plg., Bendrystė ir tarnystė, 28.

[44] Plg., Gravissimum educationis, 1; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 63; Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 9.

[45] Plg., Bendrystė ir tarnystė, 62.

[46] „Krikščioniškojo tikėjimo šviesa žadina troškimą pažinti visatą, kaip Dievo kūrinį. Ji uždega meilę tiesai, kuri nepasitenkina pažinimo ar sprendimų paviršutiniškumu. Ji pažadina kritiškumo jausmą, kuris teiginius vertina, bet ne aklai juos priima. Tai verčia protą dirbti griežta tvarka, tiksliais metodais ir atsakingai. Iš jos kyla reikalingas intelektualiniam darbui pasišventimas ir atkaklumas“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 49).

[47] „Bendrąja prasme žodis „kultūra“ reiškia visa, kuo žmogus tobulina ir atskleidžia daugialypes savo dvasios ir kūno dovanas, stengiasi pažinimu ir darbu pajungti sau pasaulį; visa ta papročių ir institucijų pažanga, kuri tiek šeimos, tiek visos viešosios bendruomenės visuomeninį gyvenimą daro žmogiškesnį. Pagaliau „kultūra“ yra tie kūriniai, kuriais laiko būvyje žmogus išreiškia, perduoda ir išlaiko didžius savo dvasios patyrimus ir troškimus, siekdamas tarnauti daugelio, net visos žmonių giminės, pažangai“ (Gaudium et spes, 53).

[48] „Žmogiškosios kultūros pasaulis ir religijos pasaulis nėra dvi lygiagretės linijos, kurios niekada nesusitinka, susikirtimo taškai yra žmogaus asmenybėje. Nes tikintysis yra tiek žmogus, tiek ir tikėjimo asmuo – pagrindinis kultūros veikėjas ir religijos subjektas“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 51).

[49] Gaudium et spes, 39.

[50] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 20.

[51] Gaudium et spes, 58.

[52] Gaudium et spes, 58.

[53] Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinė adhortacija Catechesi tradendae: vyskupams, kunigams, visos Bažnyčios tikintiesiems apie katechezę mūsų laikais, 53.

[54] Bendrystė ir tarnystė, 62.

[55] Gaudium et spes, 39.

[56] Gaudium et spes, 53. „Į dangaus karaliją keliaujantys krikščionys privalo siekti to, kas aukštybėse, ir rūpintis tuo. Tačiau tai ne tik nemažina, bet veikiau didina jų įpareigojimą darbuotis drauge su visais žmonėmis žmogiškesnio pasaulio kūrimo labui.[…] [G]ilindamasis į įvairius filosofijos, istorijos, matematikos bei gamtos mokslus ir kurdamas meną, žmogus gali kuo labiausiai prisidėti prie žmonijos pakilimo į aukštesnį tiesos, gėrio bei grožio supratimą ir visuotinai vertingą įžvalgumą. Taip žmonija gali būti skaisčiau apšviesta tos nuostabios Išminties, kuri nuo amžių buvo pas Dievą, visa drauge su Juo tvarkydama, džiūgaudama pasaulyje ir rasdama džiaugsmo tarp žmonių vaikų“ (Gaudium et spes, 57).

[57] Gaudium et spes, 58.

[58] Ten pat.

[59] Ten pat.

[60] Gaudium et spes, 59.

[61] Ten pat. „[R]eikia skirti atitinkamą kultūros autonomiją nuo požiūrio į žmogų ar pasaulį, kaip visiškai autonomiškus, suponuojant, jog galima neigti dvasines vertybes, arba nuo jų nusišalinti.“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 53)

[62] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 21.

[63] Plg., Gravissimum educationis, 2.

[64] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 23 ir 63.

[65] Gravissimum educationis, 5.

[66] Plg., Gravissimum educationis, 8.

[67] Plg., Sacred Congregation for Catholic Education. The Catholic School, 9. „Meilė ir ištikimybė Bažnyčiai yra katalikiškosios mokyklos tvirtumo šaltinis ir organizuojantysis principas“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 44).

[68] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 11.

[69] Plg., The Catholic School, 34 ir 55; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 67.

[70] Plg., The Catholic School, 33 ir 47.

[71] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 67.

[72] Plg., Gravissimum educationis, 5.

[73] Gravissimum educationis, 5. Taip pat plg., The Catholic School, 26.

[74] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 31; Plg., The Catholic School, 37.

[75] Plg., The Catholic School, 45 ir 47.

[76] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 98.

[77] Plg., Gravissimum educationis, 2.

[78] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 101.

[79] Gravissimum educationis, 2.

[80] Plg., The Catholic School, 30.

[81] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 99.

[82] Plg., Gaudium et spes, 56.

[83] Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 8.

[84] Plg., Gravissimum educationis, 8.

[85] Gaudium et spes, 11. Taip pat plg., Gravissimum educationis, 1.

[86] Plg., Gravissimum educationis, 1.

[87] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 100.

[88] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 45.

[89] Plg., Ten pat.

[90] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 101; taip pat plg., ten pat, 44; Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio sleksčio, 12.

[91] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 33; Gravissimum educationis, 3.

[92] Katechezė, arba Evangelinio mokslo perdavimas (plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 68), yra pirmoji Bažnyčios naudojama priemonė, vykdant auklėjimo uždavinį (plg., Gravissimum educationis, 4).  Katechezės turinio esmė – „Kristaus Slėpinys“, katechizuoti – tai raginti tirti visas šio Slėpinio dimensijas, t.y. „Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį, Jame išsipildžiusį, Dievo planą; stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame įvykusius ženklus, nes jie ir slepia, ir atskleidžia Jo Paslaptį. Taigi galutinis katechezės tikslas yra padėti kažkam su Jėzumi Kristumi ne tik susipažinti, bet ir su Juo bendrauti, savo gyvenimą su Juo suvienyti. Tik Jis vienas gali mus nuvesti iki Tėvo meilės Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalininkais” (Catechesi tradendae, 5). Vis dėlto dera priimti domėn, kad „katechezės įkvėpėja ir ypatinga jos vieta turi būti parapinė bendruomenė“ (Catechesi tradendae, 67), ne mokykla.

[93] Plg., Catechesi tradendae, 23.

[94] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 107.

[95] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 107; Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 31.

[96] Plg., Catechesi tradendae, 47.

[97] Gravissimum educationis, 8. Katalikiškoji mokykla įgyvendina Bažnyčios pareigą „skelbti visiems žmonėms išganymo kelią, perteikti tikintiesiems Kristaus gyvenimą ir nuolatiniu rūpesčiu padėti jiems pasiekti šio gyvenimo pilnatvę“ (Gravissimum educationis, 3).

[98] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 101; Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio sleksčio, 12.

[99] Mokyklos klimatas – tai visuma mokykloje veikiančių skirtingų komponentų, kurie, sąveikaudami tarpusavyje, sukuria ugdymo procesui palankias sąlygas (Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 1). Jie padeda puoselėti fizinę bei psichinę mokinių sveikatą ir garantuoja socialinį jų saugumą.

[100] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio sleksčio, 12.

[101] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 26.

[102] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 95.

[103] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 111, 71 ir  95.

[104] Plg., Katalikai pasauliečiai –  tikėjimo liudytojai mokykloje, 32.

[105] Plg., The Catholic School, 46.

[106] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 95. Katalikiškosios mokyklos mokiniai siekia gyventi pagal Kristaus įsakymą, kuris yra „priešprieša viskam, kas bloga, ir kiekvienai egoizmo formai“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 86).

[107] N.B. Bažnyčios dokumentuose „bendruomenės“ sąvoka yra pirmiausia teologinė, o ne sociologinė kategorija.

[108] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 18.

[109] „Kiekvienas žmogus, kaip visuomeninė būtybė ir Dievo tautos dalis, pašauktas gyventi bendruomenėje“ (Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 22).

[110] Plg., Apaštalų sostas. Šeimos teisių chartija, 5; Gravissimum educationis, 3; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 32; Popiežiaus Jono Pauliaus II Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio: dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje, 36; Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 20.

[111] The Catholic School, 54.

[112] Plg., Katalikai pasauliečiai tikėjimo liudytojai mokykloje, 41.

[113] Katalikiškajai mokyklai „būdinga stengtis kurti evangeline laisvės ir meilės dvasia įkvėptą mokyklos bendruomenės aplinką“ (Gravissimum educationis, 8). „Visos egoizmo, prieštaravimo, antipatijos, pavydo, neapykantos ar keršto apraiškos privalo būti išrautos“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 87). „Taip sukuriami santykiai, kurie kartu yra tiek žmogiški, tiek dieviški – nuolatinė meilės darbų ir malonės srovė. Tai katalikiškąją mokyklą daro tikrai autentiška“ (Ten pat, 112).

[114] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 26, 95 ir 111.

[115] Plg., The Catholic School, 61.

[116] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 20; Gravissimum educationis, 3.

[117] Plg., Codex Iuris Canonici, can. 796, § 2; Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 80.

[118] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 80.

[119] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 43. Taip pat plg., ten pat, 103; Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 20.

[120] Šeimos teisių chartija, 5.

[121] Plg., Codex Iuris Canonici, can. 796 § 2; Familiaris consortio, 40.

[122] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 26.

[123] Plg., The Catholic School, 73.

[124] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14; Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 34;  Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 99.

[125] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 32.

[126] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 105.

[127] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 105

[128] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 106.

[129] Gravissimum educationis, 12. Taip pat plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 44.

[130] Plg., The Catholic School, 67.

[131] Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 17. Taip pat plg., Gaudium et spes, 75 ir 90.

[132] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 8; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 95.

[133] Krikščionis suvokia visą žmoniją kaip didelę šeimą, padalytą istorinių ir politinių įvykių, bet visuomet vieną Dieve, kuris yra visų Tėvas (Plg. Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 45).

[134] Plg., Gaudium et spes, 30.

[135] The Catholic School, 56.

[136] Gravissimum educationis, 1.

[137] Gaudium et spes, 75.

[138] Plg., Gaudium et spes, 88; Gravissimum educationis, 9.

[139] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 104.

[140] The Catholic School, 67.

[141] „[M]okslo metų pabaiga taip pat yra laikas rimtai ir protingai patikrinti, kurie edukaciniai tikslai buvo pasiekti, o kurie ne“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 102).

[142] Plg., The Catholic School, 37.

[143] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 100.

[144] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 52; Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 49; The Catholic School, 40 ir 49. Katalikiškojoje mokykloje turėtų būti siekiama „staigią ir tebespartėjančią įvairių mokslo šakų sklaidą suderinti su būtinybe […] išsaugoti žmonijoje kontempliacijos ir gėrėjimosi sugebėjimą“ (Gaudium et Spes, 56).

[145] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14.

[146] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 52. Taip pat plg., Gaudium et Spes, 61.

[147] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 31.

[148] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 29.

[149] Plg., Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14. „Negali būti konflikto tarp tikėjimo ir mokslinio pažinimo, nes abiejų šaltinis yra Dievas“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 53). „Siekimas susieti protą ir tikėjimą, tapęs atskirų disciplinų siela, jas vienija, suskirsto ir koordinuoja, į patį mokyklinį pažinimą įdiegdamas krikščioniškąją pasaulio, gyvenimo, kultūros ir istorijos viziją“ (Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14).

[150] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 29. Taip pat plg., ten pat, 20.

[151] Vienas jų – tarpdalykinės pamokos. Jų metu tikybos ir kitų dalykų mokytojai, kartu dirbdami, galėtų padėti mokiniams išsiaiškinti proto ir tikėjimo sandūros klausimus (Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 64-65 ir 70).

[152] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 29. „Bažnyčia visiems primena, kad kultūra turi būti siejama su galutiniu asmens tobulėjimu ir bendruomenės bei visos žmonių visuomenės gerove. Todėl sielą reikia ugdyti taip, kad būtų lavinamas gebėjimas stebėti, suprasti, kontempliuoti ir pačiam spręsti bei brandinti religinę, moralinę ir visuomeninę nuovoką“ (Gaudium et spes, 59).

[153] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 108; The Catholic School, 42.

[154] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 101. Taip pat plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 20.

[155] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 52.

[156] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 53. Mokiniai turėtų mokytis „mokslų bei teorijų ir naujausių atradimų teikiamas žinias“ jungti „su krikščioniškąja morale ir krikščioniškuoju mokymu, idant jų religinis sąmoningumas ir dvasios dorumas žengtų koja kojon su moksliniu pažinimu ir su kasdien tobulėjančia technika. Taip jie pajėgs visa vertinti ir aiškinti tikrai krikščioniška dvasia“ (Gaudium et spes, 62).

[157] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 55. Katalikiškoji mokykla remiasi krikščioniškojo tikėjimo nuostata, kad žmogiškasis asmuo yra Dievo kūrinys, “kuris buvo iškeltas į antgamtinį lygmenį kaip Dievo vaikas ir todėl turi tiek dievišką kilmę, tiek ir amžinąją paskirtį, kuri viršija šią fizinę visatą“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 56).

[158] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 59.

[159] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 58. „Žmogus yra pagrindinis istorijos veikėjas, projektuojantis į pasaulį plačiu mastu gėrį ir blogį, esantį kiekviename individe. Taigi istorija yra grandiozinis susirėmimas tarp šių dviejų fundamentalių realybių ir jos vertinimas priklauso nuo moralinių sprendimų“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 58). „Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis“ (Gaudium et Spes, 37).

[160] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 59.

[161] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 60.

[162] Plg., Gaudium et spes, 62.

[163] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 61.

[164] Gaudium et spes, 57.

[165] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 48; The Catholic School, 45.

[166] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 107.

[167] Catechesi tradendae, 69.

[168] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 107.

[169] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 70

[170] Plg., Ten pat.

[171] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 96. Taip pat plg., The Catholic School, 52.

[172] „[T]ikybos mokytojai – vyrai ir moterys – privalo būti apdovanoti daugybe dovanų, tiek natūralių, tiek ir antgamtinių, ir sugebantys šias dovanas liudyti; jie privalo turėti gerą kultūrinį, profesinį ir pedagoginį pasirengimą bei sugebėti nuoširdžiai bendrauti. Svarbiausia, kad mokiniai galėtų atpažinti savo mokytojų autentiškas žmogiškąsias savybes. Jie yra tikybos mokytojai, todėl, panašiai kaip Kristus, privalo būti mokytojais to, ką reiškia būti žmogumi. Tai apima kultūrą ir tokius dalykus kaip meilė, taktas, supratimas, dvasios ramybė, apgalvoti sprendimai, kantrybė įsiklausant į kitus ir nuovokumas atsakant, o galiausiai, prieinamumas asmeniškiems susitikimams ir bendravimui su mokiniais“. (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 96). Taip pat plg., ten pat, 70. „Šioje srityje nepasirengęs mokytojas gali padaryti ypač skaudžią žalą. Reikia padaryti visa, kas įmanoma, kad katalikiška mokykla turėtų tinkamai pasirengusį tikybos mokytoją; tai yra gyvybiškas būtinumas ir teisėtas lūkestis“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 97).

[173] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 59.

[174] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 59; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 96; The Catholic School, 50.

[175] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 70.

[176] Ten pat.

[177] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 51.

[178] Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14.

[179] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 47.

[180] The Catholic School, 53.

[181] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 82. „[V]aikai ir jaunuoliai turi teisę būti skatinami teisinga sąžine sverti moralines vertybes, patys asmeniškai jas prisiimti bei stengtis tobuliau pažinti ir pamilti Dievą“. Šventasis Sinodas „karštai prašo visus, kuriems pavesta valdyti tautas arba vadovauti auklėjimui, rūpintis, kad ši šventa teisė niekados nebūtų iš jaunuomenės atimta“ (Gravissimum educationis, 1).

[182] Evangelinėmis vadinamos vertybės, atskleistos Evangelijose Jėzaus Kristaus žodžiu ir veikla. Be teologinių dorybių evangelinėmis vertybėmis laikomos: žmogiškasis asmuo, tiesa, teisingumas, drąsa, ištvermė, ištikimybė, pasitikėjimas Apvaizda, atlaidumas, gailestingumas, tarnystė, bendruomenės kūrimas, taikdarystė, romumas, šventumas etc. Bendražmogiškų universaliųjų vertybių kategorijai priklauso atsakomybė, atjauta, pagarba kitam žmogui, sąžiningumas etc. Jos grindžia įvairių bedruomenių ir tautų etikos kodeksus ir transcenduoja kultūrines bei laikines ribas. Bendražmogiškoms priklauso ir dalis evangelinių vertybių.

[183] Plg., Gaudium et spes, 19.

[184] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 107 ir 95. „[M]okytojas katalikas negali tenkintis krikščioniškųjų vertybių kaip abstrakčių siektinų tikslų rinkinio pateikimu, net jei tai būtų daroma konstruktyviai ir išmoningai. Jis privalo atskleisti jas kaip vertybes, žadinančias žmogiškąsias nuostatas, ir skatinti tokias ugdomųjų nuostatas” (Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 30).

[185] Krikščioniškosios dorybės – tai Evangeliją atitinkantys moraliniai reikalavimai, praktiniai veiklos principai, apibrėžiantys krikščionišką asmens laikyseną pasaulyje ir santykyje su Dievu  (Plg., Catechesi tradendae, 29). Dorybė – tai praktikuojama vertybė. Krikščioniškųjų dorybių panorama gana plati. Pirmiausia, evangelinės dorybės: teisingumas, ištikimybė, gailestingumas, kantrybė, pasitikėjimas Dievu, Viešpaties baimė. Tačiau svarbiausia „tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame meilė“ (1 Kor 13,13). Šį sąrašą išskleidžia ar papildo: kito asmens žmogiškąją vertę pripažįstantis elgesys, „sąžininga atsakomybė, nuoširdi ir nuolatinė tiesos paieška, rami ir taikinga kritikos dvasia, solidarumas su visais kitais asmenimis ir tarnavimas jiems, jautrumas teisingumui“ (Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 30), savitvarda, intelektualinis uolumas, ištvermingos pastangos uoliai mokytis etc. Krikščioniškoji etika reiškiasi kaip „meilė visiems, neišskiriant dėl religijos, tautybės ar rasės; malda už visus, kad visi galėtų pažinti Viešpatį; bendras darbas apaštalavimo veikloje ir mažinant žmogiškąsias kančias, pirmenybę teikiant nelaimingiesiems, sergantiems, vargstantiems, neįgaliesiems, vienišiems” (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 87).

[186] Gravissimum educationis, 2. Taip pat plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 85.

[187] Katalikiškoji mokykla „tvirtai laikosi principo, kad nėra tokio žmogiškojo akto, kuris būtų moraliai neutralus konkretaus žmogaus sąžinės arba Dievo atžvilgiu“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 47). Taigi mokytojas turi padėti mokiniui ugdyti savo veiksmų moralinės, arba religinės, dimensijos suvokimą.

[188] Plg., Gaudium et spes, 88; Gravissimum educationis, 9.

[189] Plg., The Catholic School, 84.

[190] The Catholic School, 47.

[191] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 31.

[192] Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 9.

[193] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 31.

[194] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 28. Taip pat plg., The Catholic School, 29.

[195] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 99.

[196] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 55.

[197] Žr. Šio dokumento 37.3.2-3 ir 37.3.8.

[198] Žr. Šio dokumento 37.3.5-7.

[199] Plg., Bendrystė ir tarnystė, 42; Katalikai pasauliečiai –  tikėjimo liudytojai mokykloje, 19, 22 ir 34.

[200] Plg., Gaudium et spes, 30.

[201] Plg., Gravissimum educationis, 1; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Žmogiškosios meilės ugdymo gairės: lytinio auklėjimo kontūrai, 69.

[202] Plg., Familiaris consortio, 37.

[203] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 101.

[204] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 21.

[205] „Būtų idealu kiekvienam mokiniui turėti dvasinio vadovavimo galimybę […]. Tai geriausias būdas nukreipti ir visiškai įgyvendinti per pamokas gautas tikėjimo žinias, kartu jas integruojant į kiekvieno asmeninę patirtį“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 95).

[206] Gravissimum educationis, 8.

[207] Plg., Gravissimum educationis, 8; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 48; The Catholic School, 45.

[208] Plg., Catechesi tradendae, 39.

[209] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 32; Gravissimum educationis, 8.

[210] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 106.

[211] Plg., Catechesi tradendae, 39.

[212] Plg., Gravissimum educationis, 5.

[213] Plg., Gaudium et spes, 88.

[214] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 19.

[215] Plg., Gravissimum educationis, pabaiga.

[216] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 111.

[217] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 24; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 37. Mokytojai katalikai turėtų „stengtis įdiegti savo auklėtiniams Kristaus dvasią ir taip pasižymėti pedagoginėmis bei mokslinėmis žiniomis, kad galėtų ne tik padėti Bažnyčiai atsinaujinti iš vidaus, bet ir palaikyti bei dar labiau sustiprinti palaimingą jos įtaką šiandieniniame ir ypač intelektiniame pasaulyje“ (Gravissimum educationis, pabaiga).

[218] Gravissimum educationis, 8.

[219] Nuo mokytojų „daugiausia priklauso, ar katalikiškoji mokykla pajėgs įgyvendinti savo sumanymus ir planus” (Gravissimum educationis, 8). Taip pat plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 1.

[220] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 81.

[221] Plg., Gravissimum educationis, 8; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 25.

[222] Gravissimum educationis, 8.

[223] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 24.

[224] Gravissimum educationis, 5.

[225] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 27.

[226] Gravissimum educationis, 8. Taip pat plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 16.

[227] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 27.

[228] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 65.

[229] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 37.

[230] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 16.

[231] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 49. „Mokytojams katalikams dažnai tenka vykdyti savo misiją bendroje sekuliarizacijos bei netikėjimo aplinkoje, todėl svarbu, kad jie neapsiribotų vien eksperimentine bei kritine mąstysena, bet gebėtų atverti ugdomiesiems to, kas transcendentiška, suvokimą ir nuteikti juos priimti apreikštąją tiesą“ (Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 30).

[232] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 29, 20 ir 81.

[233] Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14. Taip pat plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 24. „Mokytojas […] nėra vien profesionaliai pasirengęs asmuo, sistemingai perteikinėjantis mokyklos aplinkoje žinias; „mokytojas” laikytinas „ugdytoju” – asmeniu, padedančiu ugdyti žmogaus asmenį“ (Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 16).

[234] Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija,  71.

[235] Gravissimum educationis, 3; taip pat plg., ten pat, pabaiga.

[236] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 32.

[237] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 17. „Neabejotina, kad skirtingos egzistencinės ugdomųjų santykio su tikėjimu sąlygos vers perteikti krikščioniškojo gyvenimo viziją įvairiais lygiais, pradedant elementariausia evangelizacija ir baigiant visišku dalijimusi tuo pačiu tikėjimu. Tačiau kad ir kokios būtų sąlygos, šią viziją visada privalu perteikinėti kaip dovaną, atkakliai bei primygtinai siūlomą, tačiau niekada ne primetinėjamą […] [T]okią dovaną reikia siūlyti ne šaltai ir ne kaip abstraktų dalyką, bet kaip gyvą realybę, vertą viso žmogaus įsitraukimo ir pavertimo ją savo gyvenimo dalimi“ (Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 28).

[238] Plg., Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 83. Todėl ugdymo kokybę didžia dalim lemia asmeninės mokytojo savybės, jo empatiškas santykis su mokiniais bei mokomuoju dalyku, gebėjimas laikytis priimto sprendimo, mokėjimas kritiškai analizuoti ir vertinti ugdymo situaciją, susilaikyti nuo neigiamų pastabų, emocinis stabilumas, atvirumas naujovėms etc.

[239] Gravissimum educationis, 8.

[240] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 19 ir 34.

[241] Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 18. Taip pat plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 24.

[242] „Vaikystės ir paauglystės metu mokiniui reikia patirti asmeninį santykį su pavyzdingais auklėtojais, ir netgi pačios žinios daro didesnį poveikį mokinio ugdymui, jei jos pateikiamos turint prieš akis asmeninio įsipareigojimo, tikro artumo, pažiūrų, stiliaus bei elgsenos nuoseklumo kontekste“ (Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 18).

[243] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 21.

[244] „Mokytojai jaučia vaiko ar jaunuolio nerimą, kuris intensyvėja, jiems susiduriant su jauniems žmonėms būdingomis problemomis ir sumaištimi bręstant. Mokytojams reikėtų už kiekvieną iš jų melstis, kad malonė, esanti katalikiškos mokyklos aplinkoje, galėtų stiprinti asmenį, jį apšviestų ir padėtų tinkamai atsiliepti į visa, ko iš jo reikalaujama, kad gyventų krikščioniškai“ (Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 111). Taip pat plg., ten pat, 71.

[245] Plg., Gravissimum educationis, 8; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 26.

[246] Plg., Familiaris consortio, 40.

[247] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 34; Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 99; Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14.

[248] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 27 ir 68.

[249] Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 35.

[250] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 46; Codex Iuris Canonici, can. 803 § 1.

[251] Plg., Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 78.

[252] „Būtina garantuoti nuolatinį mokytojų ugdymą, rūpinantis tinkamomis sielovados formomis, skirtomis paskatinti juos liudyti Kristų klasėje ir padedančiomis spręsti problemas, kurios iškyla mokytojams apaštalaujant – kai jie perteikia krikščioniškąją pasaulio viziją bei problemas, kurios siejasi su mokymo menu pagal Evangelijos principus“ (The Catholic School, 78).

[253] „Kad mokyklos vadovai ir joje dirbantys pasauliečiai gyventų tais pačiais idealais, […] pasauliečiai už savo darbą mokykloje turi gauti gerai suformuluota sutartimi garantuojamą atlyginimą […]. To pasiekti gali būti neįmanoma neužkraunant milžiniškos finansinės naštos ant šeimų pečių ar nepadarant mokyklos tokia brangia, kad ji būtų prieinama tik mažai elito grupei. Tačiau tol, kol tikrai tinkamas atlyginimas nėra mokamas, pasauliečiai turi matyti, kad mokyklos vadovai nuoširdžiai stengiasi rasti reikiamų lėšų šiam tikslui“ (Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje, 78).

[254] Plg., Apaštalų sostas. Šeimos teisių chartija, 5; Gravissimum educationis, 3. „Tėvų teisė ir pareiga auklėti yra esminė […]; ši pareiga yra pirminė ir svarbesnė už kitų asmenų auklėjimą […]; ji nepamainoma ir nepavaduojama, todėl visiškai negali būti perduodama kitiems nei jų įgyjama“ (Familiaris consortio, 36).

[255] Familiaris consortio, 40. Taip pat plg., Catechesi tradendae, 69. Tėvai „turi teisę laisvai pasirinkti mokyklas ar kitas priemones, reikalingas jų vaikų švietimui. Valstybinė valdžia privalo užtikrinti, kad […] tėvai galėtų tikrai laisvai pasinaudoti šia teise, nepatirdami neteisėtų sunkumų. Tėvai neturi patirti papildomų tiesioginių ar netiesioginių išlaidų, kurios paneigtų arba neteisėtai apribotų naudojimąsi šia laisve“ (Šeimos teisių chartija, 5).

[256] Familiaris consortio, 39. Taip pat plg., Gravissimum educationis, 3; Gaudium et spes, 48; Catechesi tradendae, 36 ir 68. „Tėvai privalo vaikus mokyti tikėjimo jau nuo pat mažumės, ir šis mokymas vyksta, kai visi šeimos nariai padeda vieni kitiems tikėjimą ugdyti, neretai tylomis, bet ištvermingai jį liudydami savo kasdieniniu gyvenimu pagal Evangeliją. Tokia katechezė dar labiau įsimenama, kai per įvairius šeimos gyvenimo įvykius – sakramentų, didžiųjų liturginių švenčių šventimą, kūdikiui gimus, per laidotuves – šeimoje rūpestingai aiškinamas krikščioniškas arba religinis tų įvykių turinys. Tačiau svarbu eiti dar toliau: krikščionys tėvai šeimoje turi stengtis vaikų kitur įgytą metodiškesnį švietimą stebėti ir remti. Tai, kad pagrindiniai tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo klausimai vėl gvildenami šeimoje meilės ir pagarbos atmosferoje, gali vaikus lemtingai paveikti visam gyvenimui.” (Catechesi tradendae, 68).

[257] Gravissimum educationis, 3.

[258] Gaudium et spes, 52.

[259] Familiaris consortio, 37.

[260] Familiaris consortio, 36.

[261] Gravissimum educationis, 8. Taip pat plg., Codex Iuris Canonici, can. 797-798, 800 § 2.

[262] Šeimos teisių chartija, 5. Taip pat plg., Familiaris consortio, 40.

[263] Gravissimum educationis, 3.

[264] Plg., Gaudium et spes, 61.

[265] Familiaris consortio, 37.

[266] Plg., Familiaris consortio, 37. „[L]ytinis švietimas yra pagrindinė tėvų teisė ir turi būti vykdomas įdėmiai jiems prižiūrint“ (Šeimos teisių chartija, 5). Taip pat plg., Žmogiškosios meilės ugdymo gairės, 48.

[267] Plg., Familiaris consortio, 37; Žmogiškosios meilės ugdymo gairės, 49; Popiežiškoji šeimos taryba. Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė: auklėjimo šeimoje gairės, 52.

[268] Familiaris consortio, 37. Taip pat plg., Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė, 44 ir 55.

[269] Plg., Familiaris consortio, 37; Žmogiškosios meilės ugdymo gairės, 52; Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė, 68.