SEK MUS

Nori pažinti save – pažink savo tautos praeitį

Lietuvos pilys ir dvarai, juos supantys parkai, gaubiami paslapties skraiste, išsibarstę po visą Lietuvą. Juose saugoma tėvynės ir kiekvieno iš mūsų praeities dalelė, tad nenuostabu, kad tiek daug žmonių, norinčių ją pažinti, suprasti, pasimokyti iš jos.

Gruožio 4 dieną šv. Cecilijos  gimnazijos mokytojai bei  Aktyvių tėvų klubo nariai   vykome  į Rokiškį. Čia aplankėme J. Tyzenhauso įkurtą Rokiškio dvarą. Tai XVIII a. pab. XX a. pr. vienas  vertingiausių sodybinių ansamblių Lietuvoje. Pirmiausia mus supažindino su Rokiškio sūrio atsiradimo istorija. Vėliau susipažinome su veikiančiomis salėse ekspozicijomis – Tyzenhauzų ir  Pšezdzieckių vaikų porcelianiniais žaislais, atkurta valgomojo sale.  Čia eksponuojamas vazas, lėkštes, padėklus, laikrodžius išsaugojo ir muziejui perdavė buvę dvaro tarnai, kuriems saugoti turtą patikėjo išvykdami iš Lietuvos dvarininkai.  Atskiroje salėje eksponuojama Rokiškio didikų drabužių bei aksesuarų kolekcija: devynios grafienių suknios, grafo kostiumai, kelionės lagaminėlis, skrybėlė, lazda ir kt. Aplankėme ir šalia dvaro įrengtą prakartėlių parodą.

Grožėjomės Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1868 -1877 metais. Jos fundaorius ir buvo Rokiškio grafas Reinholdas Tyzenhauzas. Įkopėme į varpinės bokštą, aplankėme šventoriuje stovinčią  Šv. Juozapo koplyčią. Nusileidome į po presbiterija įrengtą fundatorių kriptą, kurioje ilsisi  grafai Tyzenhauzai ir Pšezdeckiai.

Grįždami užsukome ir į Salų dvaro rūmus. kuriuos statė kartu su Bona Sforca į Lietuvą atvykę garsios italų giminės atstovai Morikoniai. Vėliau rūmai visoje Lietuvoje garsėjo kaip prabangiausių ir geriausių puotų, kurias organizavo Tyzenhauzai, vieta, kur pakliūti galėjo toli gražu ne bet kas. Rūmai dar tik pradedami restauruoti, tad dar daug reiks įdėti ir darbo, ir meilės, kad jie  prabiltų į lankytojus savo istorijomis. 

 Šimtametės dvarų sienos ir skrynios saugo daugelį neįmintų paslapčių. Gera nors ir trumpam praskleisti  tą šydą ir pažvelgti į tą dirvą, iš kurios išaugome ir mes.