Ir klauso jos laukai, kalnai ir kloniai,

ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi,

ir iš pilkų, beprasmiškų dienų kelionės

giesmės aidan pabudę šaukia širdys – – –

– Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą,

mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, –

tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,

tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį …

Bernardas Brazdžionis