Sausio 10 d. į teatrą išsiruošė septintokai – gyvi, drąsūs, žingeidūs, savimi pasitikintys, savo nuomonę turintys, šiuolaikiški mokiniai… O žiūrėti jie rengėsi Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį ,,Atžalynas” pagal K. Binkio to paties pavadinimo pjesę, parašytą 1937 -aisias. Šiuolaikiniam jaunimui atrodo „oi, kaip seniai…” Ar supras, ar bus įdomu tai, kas vyko vos ne  prieš šimtmetį? Ar priims į savo širdis vertybes, apie kurias kalbama? Ar tai šiuolaikiniams jaunuoliams vis dar aktualu? Tokie ir panašūs klausimai kirbėjo juos lydinčių mokytojų mintyse. Ir štai septintokų nuomonės, pasibaigus spektakliui.

„Pasijutau kaip ,,senovės” mokykloje,  buvo labai įdomu, norėčiau pažiūrėti dar kartą.”

„Ypač sujaudino Petro ir Jasiaus  elgesys, tai tikros draugystės pavyzdys.”

„Štai koks pasiaukojimas dėl klasės, dėl visos Gimnazijos garbės! Vargu, ar šiais laikais atsirastų toks jaunuolis.”

„Negali nežavėti Petro paprastumas, nuoširdumas, pasiaukojimas, Jasiaus atkaklumas siekiant mokslo.“

Tokias ir panašias mintis išsakė mūsų septintokai. Gal buvo ir vienas kitas ne visai patenkintas, kad spektaklis ilgokas ar nuobodokas, bet jų tikrai mažuma. Svarbu , kad mokiniai  kalbėjosi, svarstė, ginčijosi, smagu, kad  K. Binkio žodžiais tariant „gražus atžalynas auga“. Ačiū lietuvių kalbos mokytojai Remigijai Taurokienei už puikiai suplanuotą ir organizuotą išvyką.